I
galėčiau sumeluoti dešimtis,
jei ne šimtus eilių.
jų daug:
tų, kurių nenuplovė
ryto lietus ir vieniša pušų
vėsa šalikelės paskliautėj;
tų, kurios netyčia paseno
nebepajėgdamos sugerti
atsidavusių mergų kaitros...
taip pat ir tų, kurios tykiai
tariamos spjaunant sau į saują:
ją tirpdys saulės – pabudimo –
džiaugsmas.

II

ak, žinoma,  dar daugybė kitų...
pavyzdžiui, kad ir iš mano gyvenimo:
(tu tikriausiai atsimeni)
sveikindavau aušras,
kiekvieną vasaros žarą –
sakydavau: „puiki diena!”
ir laukdavau, kada paklausi,
bet nepaklausei,
kodėl diena, jei rytas;
ir nepaklausei, kodėl puiki,
jei užsimerkęs bėgdavau
žvaigždėtom palubėm ir nusileisdavau
tik kito ryto prietemoj,
į tavo patalą.
 
ir laukdavau –
vėl laukdavau.