Rodos, vakar tiktai sulipdžiau į skeveldras sutižusią būtį,
Bet ji liko tuščia — išsitaškė jausmų turinys,
Paskutiniai lašai pro plyšius prisitaikė išsprūsti.
Ką daryti su tiek? Nusišluostyt? Palikt? Nematyt?

Soties juk nebebus, džius be syvų gyvenimo geismas,
Įtrūkimai peršės lyg senoji žaizda po randais,
Tad gal šiandien man būk ne meilužis, bet paprastas pleistras
Ir padėk prisimint, kuo būtis buvo šita kadais.

Kiek draugų, kiek juokų, kiek dainų, kiek vilties, kiek tikėjimo, meilės!
Ar pamėklė rūsti ką nors bendro beturi su tuo?
Jei aplanko tiktai gandras, tupiantis dustelt ant kraigo,
Bet neturi ir tas jokio noro dabar kleketuot.

Neliūdėkim, tiek to. Džiūkim oriai, trupėkime dosniai,
Atminimų turtus be pavydo galiu išdalint.
Tiek nedaug tų geismų suraukšlėtame lieka gysloty — 
Pasakyk, kas esu, ir minutę pabūk su manim.

Neužpyk, kad rytoj neatminsiu aš tavojo vardo,
Nes kiauroj būtyje nieko savo turėt negali.
Nevalingai todėl šykščios ašaros raukšlėmis varva.
Jau išdžiūvo, maniau... Pasirodo, tau liko lašeliai keli.