Tai džiaugiasi širdis, tai gėris akys,
Tokius javus žmogus pamatęs —
Kviečiai kviečiai, visi kaip mūras,
Ar rast gražesnę žemėj jūrą!
 
Kas sakė, kad nemokam dirbti,
Kaimiečiai slankioja apgirtę,
Laukai apleisti, usnys želia —
Parduot, parduoti bočių žemę?..

Taip, primeluota buvo gausiai,
Politikai dėl to nerausta —
Kam Briuselio kėdė, kaip ir sava,
Kuo dėta tada čia žemė, Lietuva...
 
O ji graži ne vien tik miestais, rūmais, bankais,
Kur vakarai elito trankūs,
Bet daug labiau plačiais laukais,
Lietuvio rankom įdirbtais.
 
Atėję eurai keis litus,
Tiktai ištirps jie per metus,
O žemė... Žemė amžina,
Kas myli ją, tam ji gera.
 
Gal dirvonuos metus kitus,
Vėliau augins aukso kviečius,
Tik prarastos jau neišmelsi,
Nors ir gailėsi, nors ir verksi.