Šiandien kažko man liūdna, gal senatvė
Užklupo netikėtai, taip keistai.
O gal čigonės pranašautoji vienatvė
Aplankė mano namą nelauktai.

Pasiimu aš smuiką, prisispaudžiu,
Jis šildo mano smakrą, šildo kraują.
Ir užgriežiu melodiją taip graudžią,
Po to dar vieną, ne tą pačią, naują!

Smuikelis mano viską apie mane žino,
Nes aš su juo labai seniai draugauju.
Mane vaikystėn kartais sugrąžina.
Prisiminimais man kaip vergas patarnauja.

Iš židinio kaitri ugnelė šviečia,
O smuikas griežia vis kaskart gražesnę natą.
Kiekvienas jo akordas, rodos, širdį liečia,
Tartum įsukdamas į paslaptingą ratą.

Užteks, smuikeli, negraudink, nereikia,
Šiandien jau nuotaikos nepataisysi.
Jis sudreba, gal mintyse mane prakeikia,
O nuotaikos nėra ir jos nenupaišysi...

2006 08 21