Paklausyk. Jinai tokia dvasinga,
Pilna tamsiausio meto išminties:
Kaskart ją pirmsniegiu gaivos suvilgau
Ar džiovinu prie klegančios ugnies.
Jinai tik draugė, menanti, kas buvo,
Ir žinanti, kur sergantį priglaus.
Bet šiandien erzindama rodo man liežuvį,
O ryt gal šlykščiai – tyloje – pasmaugs.
Jinai tokia tikra, kad net sapnuojas
Bešnibždanti: esu ištikima.
Kai verias pragaras, ji tampa rojum,
Kai tvyro meilė, ji – mirties dukra.