Virš tamsaus beribio dangaus –
čaižus klyksmas žuvėdros.
Balti debesys sprunka saulės link –
ji apsaugos, paguos ir priglaus.

Drasko perkūnas rūstus
viską, kas jo kelyje pasiliko.
Pakreipęs medžius žemės link,
vėjas kvatojasi tykiai.

Man kuo blogiau, tuo geriau, –
ąžuolas guodžiasi liepai.
Nesprogs pumpurai jau daugiau,
tegu vėtra nudrasko lapus,
aš ir nuogas pabūsiu,
bet, atstatęs krūtinę žaibams,
lenktyniausiu su vėjo gūsiais.