Nukirsdino obelį miegančią,
kad verkti mažiau norėtųs.
Atidavė visą į tylą bespiegiančią,
pažintų žodžius - tik vienatvėj kalbėtųs.

Nespėjo prinokti žalias obuolys,
įmerkt į dažus savo skruostus.
Bet negalim liūdėti, dar kas pamatys
ir iš ašarų garsiai juoksis.

Geriau pagalvokim ar taip ne geriau,
juk niekada neskaudėjo.
Tylėt jis išmoks daug greičiau,
negu rytmetį sau žadėjo.

Kabos ant nulinkusios medžio šakos,
nepurtys patrakę jo vėjai.
O jeigu tylėti vienam greit pabos,
paskambinki rudenio fėjai.

Nesugebės gal tavęs atgaivinti,
bet balsu bent minty švelniai glostys.
Jai trumpam gal pavyks širdyje nuraminti,
graudžią dainą, kuri ašaras vėju nušluostys.