Nesvarbu – veidą glosto įniršusios baltosios pūgos,
Mano vasaras temdo įkyrūs, įžambūs lašai...
Nemačiau šitiek metų... Seniai pasimetę išblukom,
Šildom rudenį aitrų beveidžiais šešėliais tiktai.
 
Širdyje vis jaučiu – begalinėj erdvėj pasislėpęs
Tu esi. Nepaliaujamai šauksiu tave visada
Bėdoje, ilgu kai pasimetus kada pasilieka
Tik viltis... Kinkinys nemiegotų naktų, dargana
 
Įsisups į pabalusią nerimu šaukiančią ertmę
Ir bandys liūdesys pasiglemžti mane vienumoj,
Tamsoje iš miglotų mįslingųjų tolių sunertą
Vėl regiu pasirodant tave tankioje tuštumoj.
 
Prilaikai tik ranka. Atsitraukia riba paskutinė
Ir pajuodus bedugnė atleidžia suspaudus mane.
Manyje tie jausmai nepaliaujamai dega užgimę,
Netgi blogis aplenkęs, pasitraukia. Vėlei laisva
 
Dalinuos su tavim paslaptimis visada užrakintom,
Per vienatvės metus nepabodo kartot niekada –
Visada su manim, nesvarbu – nepažįstamai kinta
Laikas rytmečio, aušta naujai pasipuošus diena.