ŽALIAKALNIO PORINGĖS

I. VAIKYSTĖS SAPNAI 

  Namai Višinskio gatvėje, tylioje Žaliakalnio gatvelėje... Mažas butukas. Jame tilpome penkiese: tėvai ir trys vaikai.
  Metalinė balta kūdikio lovelė, virš kurios kabojo medinis kryželis, sieninio laikrodžio tiksėjimas ir pusvalandiniai dūžiai, dar – kambarinės gėlės – agava, fikusas, kinrožė ir kitos. Visa tai atklysta iš pirmųjų sąmonės blyksnių. Dabar tai atrodo lyg sapnas. Prisikėliau iš numirusiųjų, ir ne kartą!
 
  Miriau ir negalėjau numirti, kai nepilnų metukų mane prievarta paskiepijo nuo raupų – ligos, kuri mūsų krašte tuo metu nė nesivaideno. Visi dešimt vaikų po tos baisios prievartinės procedūros buvo paralyžiuoti. Išgyvenome tik trys berniukai. Už kiemo tvoros – toks Jašinskiukas, kuris po to visą gyvenimą nevaldė kojų, o mirė slaugos ligoninėje sulaukęs bene šešiasdešimties. Dar kitas nelaimėlis, kurio likimo nežinau, ko gero, jau irgi Anapilyje.

   Mano užnuodytam keistos vakcinos marinamam kūnui tada buvo nelemta iškeliauti į dausas, pas du broliukus. O buvo taip. Tėvuko klientas – saugumietis Ciolkovas, sugalvojo užeiti į mūsų namus išgerti ar šiap kokių nežinomų kėslų skatinamas. Pamatęs prie mano lovelės spingsinčią pagrabinę žvakę, klausė Mamos, kodėl turėčiau mirti.

 – Toks gydytojų nuosprendis! Skiepai buvo užnuodyti. Seselė žydė taip keršijo už Kauno gete pražudytus žydukus. Tai sakė pats Petras Jašinskas, mūsų kaimynės vyras (vėliau – Klinikų direktorius). Kita seselė suleido priešnuodžio vaistų ir pasakė, kad nieko daugiau jie negali padėti. Kai vaistai nustos veikti, mano sūnus mirs... – jam raudodama pasakojo Mama.

– Ką? Kodėl šitas mėlynakis gražutis kūdikis turi mirti? – nepatikėjo saugumietis. – Ko nevežate vaiko į ligoninę?

– Nepriima... Sakė, vietų nėra vaikų skyriuje. Ten epidemija.
– Ruoškitės, važiuojam! – ryžtingai ragino tėvus.
Atsirado ir vietų, ir gydytojai buvo pašokdinti, mat Ciolkovas sumelavo, kad Mama – jo tikra sesuo, o bemirštantis kūdikis turi būti gelbėjamas bet kokia kaina, nes antraip... Patys žinote, kokius argumentus pateikė saugumietis.
 
  Antrąkart miriau, kai darė ausies operaciją. Prieš tai, atsimenu, savaitę rėkiau iš skausmo, kad net kaimynai rusai manė, jog mane kas pjauna. Mama išsikvietė tokį garsų vaikų gydytoją Domarką, kuris, atsimenu, mokėjo neatitraukęs rankos nupiešti kokį juokingą žvėrelį – zuikutį ar meškiuką, kad nuramintų pacientuką. Kaip dabar pagalvoju, iš jo būtų buvęs neblogas Šagalas, toks žydų kilmės dailininkas. Jis apžiūrėjo skaudamą ausį ir pasakė, jog uždegimas komplikavosi ir mane reikės guldyti į ligoninę, kad ištrauktų atsiradusius pūlius. Mat jie spaudžia smegenis ir todėl sukelia skausmą. Paguldė ligoninėn su Mama po operacijos slaugyti. Namie vienos liko dvi seserys: tuomet Irutei buvo 16, o Janytei – 11 metų. Tėvas kirpykloje dirbo visą dieną.

   Gydytojai apžiūrėjo mano sopančią ausį ir nutarė operuoti. Matyt, chirurgams reikėjo kuo didesnio streso, tai atsiradusius ausyje pūlius nuo peršalimo man, trimečiam pypliui, sugalvojo šalinti, iškirsdami kaulą už ausies. O čia jau beveik smegenų operacija. Paguldė nuogą ant operacinio stalo. Uždėjo man ant burnos eterio kaukę užmarinimui. Lyg nujausdamas nelaimę rėkiau ne savo balsu, nes dusau. Be sąmonės po operacijos išbuvau kelias paras. Sako, ir širdis galėjo sustot, nes anesteziologas arklišką eterio narkozės dozę suvarė.

   ... Sapnavau, kad skrendu ilgu ligoninės tuneliu, į akis plieskia akinama šviesa lyg virš operacinio stalo. Dairausi ir matau: aplink – vien baltom paklodėm prisidengę sklando leisgyviai, beveik numirėliai, ligoniai... Vienas toks paėmė mane ant rankų ir sako ukrainietiškai: „Einam namo, mažyli...“ Paskiau sužinojau, kad gretimoje palatoje po operacijos gaiveliojosi ukrainietis Treščenka, kuris nuo karo vis negalėjo atgauti klausos viena ausim – buvo kontūzytas. Jis po kokių dešimties metų mus aplankė namuose, nes, pasirodo, gyveno visai arti, netgi toje pačioje Višinskio gatvėje, tik arčiau centro. Sakė, kad tada reanimacijoje pirmas pabudo ir pradėjo mane kalbinti, nes naktį daugiau nieko palatoje nebuvo.

   Trečią kartą vos išsikapsčiau iš giltinės nagų, kai mane „mokė“ plaukti antros eilės pusbroliai – Romas ir Tautvydas Sėmėnai. Jie nuplukdė mane į patį Nemuno vidurį ties Petrašiūnais. Kauno HE tuo metu dar nebuvo, bet upė man, vaikui, atrodė labai srauni ir plati. Kai mane paleido iš rankų, nėriau dugnan lyg akmuo, nes baimė sukaustė! Atsigaiveliojau ištrauktas į krantą, išvėmiau bjaurų Nemuno vandenį su dumblais. Kažko svaigo galva.

 – Na, vyruti, tu mus ir išgąsdinai! Tik nieko tėvams nesakyk!

   Paskui visą gyvenimą plaukiodavau tik ten, kur siekiau kojom dugną. Skendau ir Baltijos jūroj, ir Šventosios upėje ties Kavarsku, ir Rubikių ežere, bet, matyt nebuvo lemta priburbuliuoti, tad valios pastangomis ir Dievo pagalba vis išsikapstydavau. Tiesa, pačiam teko nesėkmingai gaivinti kelis skenduolius, tad įsitikinau, kad ne visada pavyksta skęstantiems ištrūkti iš mirties nagų net ir suteikus pagalbą.

   Ketvirtą kartą vos nenėriau stačia galva žemyn nuo mokyklos laiptų. S. Nėries mokykloje mūsų penktoji klasė buvo trečiajame aukšte. Viršun vedė gan statūs laiptai. Viršuje, laiptų aikštelėje, stovėjau, kai man iš apačios klasiokas sviedė kamuolį. Persisvėriau per turėklus ir abiem rankom sugavau. Staiga pajutau, kad nuo kamuolio svorio prarandu pusiausvyrą ir pamažėl svyru žemyn... Instinktyviai sviedžiau kamuolį atgal bendraklasiui, kuris nustėręs stebėjo tą mano „cirką“... Visą amžinybę pamažėl svirau atgal, į gyvenimą...

 – Tai prigąsdinai. Maniau, tau – jau viskas! Tik pasimetęs nežinojau, ar tave gaudyt, ar kamuolį...

   Tik liūdni prisiminimai iš tų mokslo metų. Buvau apvogtas: bendraklasis Vladas nušvilpė mano puikią pašto ženklų kolekciją su visu albumu per pietų pertrauką, kai valgėme pirmajame aukšte mokyklos valgykloje. Neprisipažino. Kitas nuvarė mano dviratį, su kuriuo važiuodavau mokyklon. Ne kartą klasėje dingdavo pinigai. Kartą buvo pasikėsinta į prancūzų kalbos mokytojos, klasės auklėtojos, piniginę, per pertrauką neapdairiai paliktą rankinėje, ant kėdės. Ji mus, berniukus, tada išrengė nuogai, perkratė rūbus, kuprines, o mergaičių kažkodėl nė neįtarė. Vėliau viena auklėtinė ją „informavo“, kad mačiusi, kaip antrametė bendraklasė, pravardžiuojama „Šemše“, už mokyklos iškraustė tą nugvelbtą piniginę ir tuščią užkasė gėlių lysvėje. Po pusmečio mergaitė pasikorė.
 
II. GIMINĖS
 
   Iš Mamos giminių tebuvo jos teta Bogumila. Ją vadinome Bobune iš Šančių. Ne vieną gražų megztinį ji man buvo numezgusi. Sunkiai kalbėjo lietuviškai, o su Tėvais šnekėdavo lenkiškai. Greit ir mes pramokom tos kiek darkytos „šančiovskai“ šnektos. Po pirmojo vyro Kosto Žebrausko tragiškos žūties 1941-ųjų birželį ji vėl ištekėjo už geležinkeliečio Antano Urviko. Abu buvo nedidukai mieli žmonės, kurie nuomojosi butuką Darbininkų gatvelėje pas tokius Mikalauskus. Ne vienerius metus našlavo nuo 1955 m., kai Panemunės kapinaitėse atgulė prisiekęs žvejys Antanas. Ton kapavietėn iš naikinamų miesto kapinių buvo perkelti ir Bogumilos pirmojo vyro palaikai, ir dviejų mano brolių – dešimtmečio Vytelio, tragiškai po vokiečių karininko automobiliu 1942 aisiais žuvusio, ir galvos traumą ligoninėje patyrusio Henriko, trejų metukų nelaimėlio. Ten palaidojom ir pačią Bobunę Bogumilą 1972-ųjų metų rugpjūtį.
Ten atgulė ir Mama, eidama 83-iuosius.

   Mama Vanda gimusi 1908 m. Šeduvoje. Jos močiutė Rozalija Montrimė, prancūzų kilmės bajoraitė, turėjo dvarelį, kurį po Mamos senelio Morozo mirties jo broliai iš našlės Rozalijos atėmė. Ji su dukromis apsigyveno Šeduvoje. Mano senelė, mamos mama, Antanina, ištekėjo už italų kilmės vyro Petro Bokonio. Mama pasakojo, kad prasidėjus 1914 metais Didžiajam karui, su artimaisiais ją, septynmetę, skubiai evakavo, artėjant vokiečių frontui, į Rusiją. Karo pradžioje nuo šiltinės mirė jos tėvas, mano senelis, Petras Bokonis, buvęs stalius. Sumaištyje Vanda pasimetė ir kaip našlaitė pateko į Ukrainos Jekaterinoslavo vaikų namus. Čia seserėčią surado Teta Bogumila ir pargabeno į Lietuvą, į Panevėžį. Vėliau abi persikėlė į Kauną. Mano tikroji močiutė Antanina atsidūrė Petrapilyje. Ištekėjo antrąkart ir tapo Sinicina. Susilaukė sūnaus. 1940 metais Mama gavo iš Jos kelis lenkiškai ir rusiškai rašytus laiškus su nuotraukomis. Po karo sužinojo per Raudonąjį kryžių, kad Mamos brolis, karo lakūnas, negrįžo iš vieno žvalgybos skrydžio: dingo be žinios. Buvusiame Leningrade lankėmės su dukra 1994 metais, bet žinios apie močiutės Antaninos likimą buvo skurdžios: ji mirė Blokados metu ir su kitais nelaimėliais buvo palaidota bendrame „Broliškame“ kape. Uždegėme kelias žvakeles mažoje cerkvelėje netoli Jos buvusių paskutiniųjų namų.

   Mama Lietuvoje po Pirmojo pasaulinio karo tarnavo aukle: saugojo vaikus ir žydų šeimose, ir lietuvių, tarp kitų – vėlau tapusį garsiu aktoriumi Donatą Banionį. Turime Jo autografą, gautą per kino filmo „Raudonoji palapinė“ premjerą, ant Mamai kažkada dovanotos nuotraukos. Donatas joje su seseria, tad užrašė „Mano šviesūs vaikystės prisiminimai...“ 

     Mama ištekėjo 1932-aisiais. Mykolas Klibavičius buvo ketveriais metais jaunesnis, gimęs Kaune 1912 metais. Jo Mama Kotryna, mano Močiutė, našlė. Vyras Andrėjus, taip pat kaunietis, mirė nuo šiltinės per Didįjį karą, palikęs našlaičiais keturis sūnus, tad Tėvo giminių buvo gausiai. Mykolas turėjo du vyresnius brolius: Juozapą ir Joną. Už jį jaunesnis – Kazimieras, gimęs 1914-aisiais. Dar buvo ir sesuo, kuri mirė maža. Našlės šeima vertėsi sunkiai, sūnūs anksti pradėjo dirbti, tad buvo mažaraščiai.

   Mano dėdės, tėvo broliai, buvo skirtingo būdo. Vyriausiasis, dėdė Juozas, turėjo nuosavus namus Tvirtovės alėjoje. Mėgo vaikščioti su didžiuliu odiniu portfeliu, kaip koks viršininkas. Kaip ir mano senelis Andrėjus, jis buvo muzikalus, grojo mandolina, kai užeidavo į svečius. Jo vienturtis sūnus Antanas mokėsi Kauno politechnikume, vėliau studijavo Vilniuje, kur dabar gyvena.

 Dėdė Jonas buvo kepėjas. Vedęs šešiolikos metų Oną, netrukus ją paliko, nes jauna moteris susirado darbe tokį Miliškevičių. Kurį laiką su dukra gyveno pas mus, „salkoje“, butuke be patogumų. Gavę virš Šančių pašto butuką, meilužiai susituokė, susilaukė sūnaus. Mama su ja bendravo, o pas dėdienės dieverį pirmąkart vasarojome Panemunėje 1950-ųjų vasarą. Su pussesere Leokadija, Jono dukra, siejo ypatingi ryšiai: ji buvo mano 10 klasės auklėtoja. Turėjo puikius namus Aleksote. Mirė staiga: infarktas. Sunkus jos gyvenimas. Su motina nesutarė, tėvą sargdino ir numarino savo namuose. Dukart tapusi našle, užaugino dvi dukras, kurių jaunesnioji dabar su šeima gyvena Airijoje.

   Jauniausias tėvo brolis Kazimieras daug metų dirbo ir gyveno Klaipėdoje. Pasistatė ne vienus namus, vieną Žaliakalnyje, Kalniečių gatvėje. Mirė sugraužtas vėžio. Jo žmona, dėdienė Ona, buvo ilgai sargdinama jauniausios dukters Birutės namuose Švenčionyse. Su šia pussesere bendraujame feisbuke. Kiek žinau, ji po insulto. Turi du sūnus nuo pirmojo ir antrojo vyro. Jos brolis Algimantas akušeris, užauginęs dvi dukras gydytojas, gyvena Šiauliuose.
Su giminėm nebendrauja – per prasti...

III. KAIMYNAI
 
   Kiek atsimenu, už mūsų medinio apšiurusio prieškario laikų namo be jokių patogumų, be vandentiekio, nedidelio butuko sienų visada gyveno svetimtaučiai, po karo atsibaladoję rusai, lenkai.

   Pirmajame bute gyveno Dedovų šeima. Vera Dedova (mergautine pavarde Agejeva) dirbo parduotuvėje. Ji anksti mirė po kriminalinio aborto. Vyras alkoholikas gerdavo odekoloną „Troinoj“. Už vagystę pakliuvo į belangę, ten irgi greit mirė. Augino tris dukras mergaites: vyriausia – Lidija (Lidka), vidurinioji – Svetlana (Svietka). Jos bendravo su mano seserimis. Vėliau ištekėjo, išsikėlė kitur gyventi. Kiek žinau, našlė Lidija Borisova tebegyvena Kaune, jos sūnus Sergiejus irgi su mama. Dabar jam turėtų būti apie pusšimtis metų.

   Babuška Jefgrafija  Agejeva, kaip ją vadino anūkės, na, ir mes, kaimynai, po dukros mirties šeimininkavo namie. Kaune gyveno jos sūnus Nikolajus Agejevas, neblogas dailininkas portretistas, su šeima: Tatjana, Babuškos marti, dukraitė Jenena, (Lenka), trim metais jaunesnė už Rają. Su ja irgi gražiai bendravome, kai svečiuodavosi pas pusseserę. Agejevai išsiskyrė, nes Tatjana susirado draugą.

   Iš kitos pusės, ketvirtajame bute, gyveno rusai, „baranščikai“ Ževkovai, turėję keturis vaikus: vyriausias – Tolia (Anatolijus) netrukus išėjo į kariuomenę, o po jos apsigyveno tarnybos vietoje – Estijoje, vedęs vietinę rusę. Retai kada aplankydavo tėvus. Mano sesers Janinos vienmetė Ninka, ko gero, su ja bendravardė, greit ištekėjo už lietuvio Sabaliausko ir susilaukė garbanotų plaukų dukros Ritos, su kuria dažniausiai žaisdavom kamuoliu ar badmintoną, kai aplankydavo senelius. Ji tapo rašytoja. Didžiausias nutrūktgalvis – Saška (Aleksandras), kuris mėgdavo iš kaimynų ką nugvelbti. Ne kartą kalėjęs. Jį tėvas Griša (Grigorijus) prasikaltusį nuo mažens žiauriai mušdavo karišku diržu. Už mane kokiais dvejais metais vyresnis, tad nebendravom. Jis vedė irgi lietuvę, tokią nedidukę moterytę Kristiną. Vėlau su ja išsiskyrė, o jų vaikai augo internate. Saška, kaip ir tėvai, be saiko gerdavo, tad savo gyvenimą baigė tragiškai – prisigėręs su sugyventine sudegė kažkokiam sandėliuke, matyt, nuo neužgesintos nuorūkos.

   Mažiausioji – Valentina (Valka), iki mokyklos prastai kalbėjo: burbuliavo greitakalbe kažką švepluodama, nesuprasi... Mėgo mane erzinti, pravardžiuodama invalidu. Neapsikentęs kartą paleidau akmenį, tai rėkdama pasileido namo skųsti mane tėvams. Tie po langu rusiškai keikė pakeikė „fašistus litovcus“, kuriuos reiktų į Sibirą išgrūsti ar sušaudyti. Tėvas juos pasiuntė „kuo toliau“, ir tuo viskas baigėsi.

   Atsimenu, kaip vėliau Valentina, besimokydama jau kokioje penktoje klasėje, savo namuose suruošdavo „balių“, kai nebūdavo tėvų. Vynas liejosi laisvai, o po jo mėgo pasimylėti su visais iš eilės klasiokais. Mėgėjai sugužėdavo pas ją ne kartą ir jaunystėje. Keista, bet ji irgi ištekėjo už lietuvio, susilaukė nevispročio sūnaus. Valka netrukus dėl to išsiskyrė su vyru Gerve ir grįžo į tėvų butą.

   Mums išsikrausčius, susimetė su tokiu Sauliūnu, apsigyvenusiu buvusiame mūsų bute. Valentiną dar jauną suėdė vėžys. Jos tėvai irgi anksti baigė kepti „baronkas“ – riestainius: abu mirė nuo kepenų cirozės. Nors ir mėgo mus  vadinti „fašistais“, bet pinigų dažnai skolindavosi, kai pritrūkdavo išgertuvėms. Mūsų tėvas juos vadino „kolchoznikais“, dažnai siųsdavo „Pašli von!“, kai atsibosdavo klausytis jų keiksmų po langais, negavus paskolos: kokio rublio negrąžinamon skolon.

   Trečiajame, geriausiame bute į pietų pusę gyveno lenkė Paškevičienė, garsaus politiko Rimvydo Jasinevičiaus močiutė. Dukrai išsikėlus į Vilnių pas antrąjį vyrą Jasinevičių, senutė išnuomojo kambarį girtuokliams siuvėjams Teofilei (Tofkai) ir Gasparui. Pati miegojo virtuvėje. Dažnai pas mus ateidavo gerti arbatos, kaip ji sakydavo, „herbatki pokoštovac“. Jos proanūkę Irutę slapta nuo tėvo ruso mano mama krikštijo su būsimu mano patėviu Antanu Jadzevičium.

   Po nuomininkų iškeldinimo dėl jų nemokumo, Paškevičienė, rekomendavus mamai, butą išnuomojo kilusiam nuo Ukmergės rajono Valtūnų malūnininko sūnui Vytautui Gavėnui, kuris mokėsi Politechnikume. Jis buvo apsiskaitęs, bendravo su mano vyresniąja seserim Irena. Tėvas per pažintį padėjo jam prisiregistruoti tame bute ir po senutės mirties jis tapo savininku. Netrukus atsikėlė į Kauną ir jo tėvai. Serapinas Gavėnas, buvęs Valtūnų malūnininkas, jau sunkiai sirgo ir netrukus mirė. Per jo laidotuves nuo mūsų namų procesija pėsčiomis ėjo į Eigulių kapines apie penkis kilometrus. Atsimenu, aš, dvylikos metų vaikas, nešiau su kitais gėles.

   Kazimiera Gavėnienė, likusi našle, netrukus išlydėjo sūnų į kariuomenę su ašaromis. Man teko būti jos „raštininku“: rašiau laiškus su rusišku adresu ne tik sūnui Vytautui į kariuomenę, bet ir jos dviem broliams į Argentiną. Misiūnai sesei rašydavo jau pusiau lietuviškai, pusiau ispaniškai. Buvo vedę vietines argentinietes, jų mergaitės irgi gavo ispaniškus vardus.

   Vytautas grįžo sveikas gyvas, baigė mokslus, bet šeimos taip ir nesukūrė, nors turėjo draugių. Jo motina Kazimiera Gavėnienė dirbo radijo gamykloje rūbininke. Per savo vaikystės vardines gavau iš jos dovanų porcelianinę šunelio skulptūrėlę, kurią išsaugojau atminimui. Mano pirmose paties darytose fotografijose mama su kaimyne sėdi po jos kambario langu ant suolo, o šalia – mažasis mūsų šunelis Pūkis.

   Ir Kazimieros, ir jos sūnaus Vytauto Gavėnų mirtis buvo liūdna: jų kūnus rado gerokai apirusius po savaitės. Iš pradžių motinos, o po kelerių metų – sūnaus. Mes jau ten, Višinskio gatvėje, negyvenome. Sužinojome iš velionių giminių Misiūnų, kurie vienišus žmones ir kukliai palaidojo prie Vyro ir Tėvo Serapino Gavėno.

   Po namo remonto į antrajame aukšte įrengtą butą atsikėlė gausi lenkų Kulvecų šeima. Našlė su dviem sūnumis, vieno jų Jono žmona ir dviem vaikiukais: Artūru ir Kristina. Netrukus vienas nevedęs sūnus pasiligojęs mirė, tad dviejų kambarių butuke tapo laisviau. Atsimenu, kaip marti „mokė“ lietuviškai taisyklingai tarti savo uošvę. Kai ši ramino anūką: „Altūrėli, ko tu vėrki?“, marti pataisė: „Mama, reikia sakyti ne „vėrki“, o „viarki“. Mes, tai išgirdę, gardžiai juokėmės.

   Mažoji Kristutė, pririjusi gražių močiutės žirnelių, stiprių vaistų nuo nemigos, vos amžinai neužmigo. Paskui jai sunkiai sekėsi mokytis, tad tapo siuvėja. Jos brolis Artūras nupirko mūsų buvusį butuką šalia, antrajame aukšte. Prieš tai jame gyveno sesers Irenos šeima, o po to – sesers Janinos vaikai paeiliui: Daiva, Rasa ir Giedrius.

   Dabar tuose namuose, prieš trisdešimt penkerius metus mūsų gyventuose, gyvena svetimi, mums nežinomi žmonės.
   Kažin, ar dar veda vaisius obelis, išaugusi po buvusio mūsų buto langais? Ar dar gyvas berželis svyruonėlis prie kaimynų namo, kuris taip greit mane praaugo?

III. DRAUGAI
 
  Mano vaikystės draugai, nepabūgę bičiuliauti su luošu kaimynu ar bendraklasiu, buvo tikrai geraširdžiai. Žaidimų draugė – metais vyresnė Raisa Dedova, sutrumpintai – Raja arba Raika. Ji gyveno „už sienos“, pirmajame bute, į kurį iš mūsų vienintelio kambarėlio buvo užsilikusios durys, tiesa, užrakintos ir aplipdytos tapetais. Mes buvome prasikrapštę rakto skylutę, pro kurią ne tik bendraudavome, bet ir „šnipinėjome“, kas vyksta kiekvieno bute.

   Greit išmokau rusiškai, o ji pramoko šiek tiek lietuviškai. Bendravome iki pat jaunystės, kol ji sukūrusi šeimą išsikėlė.
   Už namo tvoros buvo Čekavičių, o už kitos Sulžinskų namai. Jie nuomojo tris butus. Viename kurį laiką gyveno latvis Jaundzemis, kurio sūnus Giedra manęs kartą vos neužmušė, suspardė gretimame kieme, kad nedaviau išpirkos. Vėliau jis už žmogžudystę buvo sušaudytas.
 
  Kitame bute nuomininkai Matūzos augino sūnų Antaną. Kiek jaunesnis už mane vaikinukas visą vaikystę „vairavo“: lakstė po gatvelę įsikibęs pagalį, atstojusį jam vairą. Užaugęs jis tapo vairuotoju, kaip ir jo tėvas. Mudu gerai sutarėme, bičiuliavome iki pat brandaus amžiaus. Gal iš jo išmokau juokauti, draugauti su sveikaisiais be kompleksų. Kartu jaunystėje švęsdavome šventes tai jo namuose, tai mūsų. Kurį laiką bendravome ir sukūrę šeimas. Antanas po mokyklos baigimo ir kariuomenės kurį laiką net dirbo drauge Telefono tinkluose, tad jį pavėžėdavau savuoju mopedu į darbą.

   Su kitu Antanu, kaimynu iš prieš langus esančio namo anapus gatvelės, pradėjome bendrauti kiek vėliau. Jis buvo trejais metais už mane jaunesnis, mokėsi J. Naujalio meno mokykloje, dailės skyriuje, su kitais dviem kaimynais: Raimundu Sližiu ir Romu Dūda. Su jais irgi bendravau: jie mane mokė tapyti. Jų mokykloje vėliau teko dirbti vaduojančiuoju, vėliau – valandininku mokytoju.
 
  Antošos močiutė, sentikė (starovierė), griežtai draudė savo anūkui bendrauti su kitatikiais kaimynų vaikais. Vos tik jis išbėgdavo iš savojo mažyčio kiemelio po langais pas mus į gatvelę žaisti, ji tuoj šaukdavo pro langą:
 – Antoška, idi domoj! Gausi pa subinę, pa žopa!
   Kai ji mirė, sentikiai jo tėvai leido mums draugauti. Tiesa, jo mama pirmąkart  buvo ištekėjusi už lietuvio Kazlausko. Su jų dukra Olga Kazlauskaite kartu studijavome, tik ji ruošėsi tapti bibliotekininke, o aš studijavau lituanistiką. Dažnai vakarais grįždavome kartu. Jos mama visad lūkuriavo prie vartelių, laukdama dukters.

   Olga irgi kiek laisviau leido broliukui su mumis bendrauti. Antano (Antošos, Antonio) gyvenimo styga nutrūko kiek per anksti. Tiesa, jis sukūrė šeimą su kaimynų mergina Elena Olšauskaite, susilaukė sūnaus ir dukros. Antanas užduso nuo „Bitnerio“ balzamo gurkšnio užspringęs, nesulaukęs artimųjų pagalbos, mirė. O kiek gražių bendravimo akimirkų liko atmintyje! Mudu buvome drauge nuvykę į Trakus, irstėmės ežerais, kartu tapėme... Tebūnie jam lengva žemelė!

   Iš vaikystės prisimenu ir Antano kaimyną, mano bičiulį Joną Kirkauską, metais už mane jaunesnį vaikiną. Jis lankė bokso treniruotes. Kartą mums juokais besiboksuojant, netyčiom jam pataikiau į veidą. Tuoj buvau nokautuotas įsiaudrinusio „profo“. Kaip sakoma, ne ta svorio kategorija, ne tas mano lygis. Kartą, kai su juo meškeriojome Nemune, prie Panemunės tilto, man į pakaušį pataikė Panemunės chuligano, ėjusio tiltu, mestas akmuo. Kokią valandą buvau be sąmonės.      

   Atsipeikėjęs pamačiau nepažįstamą moterį, pasilenkusią prie manęs, gulinčio kraujuos.
– Ačiū Dievui, atsigavo! Būtų Kurtinaičiukas ilgam sėdęs į kaliūzę...
  
   Vėlau sužinojau, kad buvusio krepšininko brolis sudegė rūkydamas lovoje. Toks jo likimas.

   Kirkauskų buvo gausi šeima: trys dukros ir trys sūnūs, kaimynystėje apsigyveno išsikėlus į nuosavus namus Varnų šeimai. Našlė Teklė Kirkauskienė kilusi iš aplenkėjusio Semeliškių kaimo, lenkiškai bendravo su mano mama: abi buvo neblogos siuvėjos. Dažnai mama skolindavo jiems kokį rublį slapčia nuo tėvo, kuriam visai nepatiko ta moterų bičiulystė. Aš draugavau su Jono seserimis: Genovaite (Genute) ir Marija (Maryte), o mano sesuo Janina – su bendraamže Janina Kirkauskaite.

  Kirkauskų dviejų kambarių butukas buvo per ankštas, prastas: po langais žiojėjo supuvusių šimtametės trobos rąstų skylės, pro kurias landžiojo katė. Man, kaip fotografui mėgėjui, nufotografavus tą vaizdą, parašius šūsnį raštų, vargo būstą netrukus jų šeima paliko: gavo padoresnį butuką ir išsikėlė.

   Vyriausias – Vytautas, netrukus vedė, o kitas, Aleksandras, išvažiavo į „plačiąją tėvynę“ darbuotis. Girdėjau, kad už savo darbelius ilgam pakliuvo į kalėjimą. Jonas mokėsi Telšiuose, sporto internatinėje mokykloje. Kai susitikome po daugelio metų, jis buvo vedęs, turėjo dvi dukras. Dirbo krosnių mūrininku. Jo svoris siekė 150 kg, tad skundėsi širdimi. Pasakojo, kad sesės irgi aptukusios, kaip ir motina.

   Iš gretimos Sasnausko gatvės turėjau keletą bendramokslių: Leonas Rutkauskas, pravardžiuojamas „sena galva“, puikus matematikas, duodavęs man nusirašyti namų darbus. Visus mokslo metus su ja vargau, ypač baigiamojoje vienuoliktoje klasėje. Jam padėdavau parašyti rašinius. Jis mane pravardžiuodavo Sputniku, nes viename savo rašinėlyje parašiau, kad norėčiau kada nors pakilti į kosmosą. Netrukus tai padarė Jurijus Gagarinas, o mano klasiokas Liotė (Leonas) vėliau iš tiesų dirbo prie lėktuvų, bet per girtuoklystę neteko skraidyti, tik sulaukęs penkiasdešimties, amžinai išskrido į dausas.
   Kitas bendraklasis – Vytautas Sabulis, taip pat neblogai mokėsi. Po septynmetės pradėjo dirbti, anksti vedė, susilaukė anūkų. Malonu buvo jį su žmona susitikti po daugelio metų kavinukėje, kur mudu su žmona pietavome.
  
Iš tos gatvelės teko bendrauti su broliais Čiurovais, siuvėjo sūnumis. Deja, vyresnysis Aleksandras (Šurka), kaip ir jo tėvas, mėgo alkoholį. Jo vestuvėse būdamas, supratau, kad neilgai truks santuoka. Elena, puiki moteris, viena užaugino sūnų, o Šurka persigėręs mirė gatvėje, prie turgelio.

   Bendravau ir su kaimynų Gruodžių vaikais. Tėvas buvo užkietėjęs pašto ženklų kolekcininkas, tad vaikai greit patys išėjo į žmones. Vyriausioji dukra ištekėjo, bet vaikų nesusilaukė. Kiti du vaikai anksti mirė nuo širdies ligų.
 
  Turėjau ir toliau nuo namų gyvenusių draugų, dažniausiai bendramokslių. Tos draugystės baigėsi, kai nuėjome skirtingais keliais, pakeitus mokyklą arba metus mokslus.
 
  Mano simpatija nuo penktosios klasės buvo Janytė (Janina Barkauskaitė). Anksti mirė jos tėvas, mama sunkiai dirbo. Tiesa, jos žymiai vyresnis brolis kiek padėdavo šeimai. Ne kartą savo simpatiją bučiavau, „glamžiau“, užspaudęs į kampą per pertrauką. Kartą perplėšiau netyčiom nuo viršaus iki apačios jos mokyklinę uniformą. Labai gailėjausi, atsiprašinėjau. Kai kitą dieną atėjo su mama ir kalbėjosi su auklėtoju, maniau, kad mane paskundė. Apsirikau… Uniforma vaikiškai buvo susiūta baltais siūlais. Atleisk man, išdykėliui, mokykline meile!
   Prieš kelerius metus su Janina susitikome prie Kauno marių. Ji man atrodė tokia pat graži ir linksma.
  
   Studijų metais patiko bendrakursė Angelė, kiek vyresnė už mane. Nebuvo lemta mums būti kartu: ji ištekėjo už milicininko, o aš sukūriau šeimą su linksma ir balsinga moterim Zita, su kuria jau virš keturių dešimtmečių  nenuobodžiaujame.