Visame kame turi būti pusiausvyra. Gėris atsveria blogį, mirtis – gyvenimą, liūdesys – džiaugsmą ir t. t. Likimas – tai visatos planas, pagal kurį palaikoma visuotinė pusiausvyra. Patinka tai jums ar ne, bet to, kas užrašyta, jūs nepakeisit. Pakeisti galima tik tai, kaip nuspręsite nugyventi jums skirtą laiką. Dabar jūs galvojate: „Gal jis pamišo. Juk pats pasakė, kas lemta – tas nutiks“. Taip, bet juk situacijoje. kai jums ant prekystalio per pardavėjos aplaidumą palikta grąža yra per didelė, jūs galite tylėdami nueiti arba palikti perteklių, ar ne? Lemtis pastūmėjo jus į tokias aplinkybes, asmeninis pasirinkimas nulėmė, kaip iš jos išeisite.
 Tokias gyvenimo tiesas sužinojau, deja, tik po mirties. O taip, dar nesakiau, kad aš miręs? Nuo to reikėjo pradėti, istorija taptų daug patrauklesnė... Dabar tikriausiai reiktų paaiškinti, kodėl pradėjau nuo to pusiausvyros reikalo. Kai mano žmogiškojo gyvenimo knygoje buvo padėtas paskutinis taškas, ji dar nebuvo labai stora. Turėtų būti gaila, kad pagyvenau ne taip ir ilgai, bet gaila buvo ne to, kad baigiau jaunas. Ne gyvenimo trukmė, o jo kokybė pakišo mane į tokią vietą, kurioje esu dabar.  
Tikrai nebuvau geras vaikinas. Mano sprendimai buvo kvaili ir neapgalvoti. Žmonių jausmai ar žala, kurią jiems padariau. man niekad nerūpėjo. Kalbant apie tą grąžą, kurią minėjau pavyzdyje anksčiau, na, tarkim, aš ne tik kad nebūčiau jos grąžinęs, bet tikriausiai pasistengčiau nugvelbti dar ir iš paliktos be priežiūros kasos... Kaip ten bebūtų, esmę supratot. O kas nutinka tokiems blogiečiams po mirties. kaip aš. jums įdomu? Pragaras, deganti smala, šakės ir nuo pirštu plėšomi nagai, kurie vėl atauga... Aš tik juokauju, ramiau. Viskas yra šiek tiek sudėtingiau. Karma turi humoro jausmą. Bet apie viską iš pradžių.
Kaip ir pradėjau pasakoti, visata turi būti pusiausvyroje. Gyvenimą keičia mirtis. Gal ir atrodo žiauru, kad kartais ta mirtis aplanko netikėtai anksti, bet toks jau planas. Mirtis ne ką mažiau svarbi nei gyvenimas. Taip susideda visas tinklas, kiekviena atiduota gyvybė sukuria situacijas kitiems, kurie vykdo savo likimą. Net jums nepažįstamo žmogaus pasitraukimas iš gyvenimo jums nežinant gali jus paveikti. Taip, tokia jau ta sistema. Bet visose sistemose yra spragų. O tas spragas reikia taisyti. Tą aš ir darau. Ne vien aš, ir kiti „nusidėjėliai“.  Na ne visi. Tie, kurie dar turi šansą pasiekti tai, ko nori visi. Ramybę. Amžinybę.
Kodėl ne visi? Taip jau yra. Niekas nėra iš prigimties blogas. Tik priimami sprendimai padaro žmones  tokius, kokie jie yra. Vieni virsta tokiais blogais, kad jie nebejaučia jokio sąžinės graužimo, jiems nieko nėra švento. Tokios supuvusios sielos niekas negali išgelbėti. Jie pasmerkti visą gyvenimą gyventi tarp gyvųjų nematomi, nieko nejaučiantys, negalintys su niekuo pasikalbėti. Amžinybę stebėti. kaip eina laikas, bet negalėti pakeisti nieko. O jūs dar galvojot, kad pati mirtis baisi. Tačiau yra ir tokių, kurie yra ne visai sugedę, kurie dar kažką jaučia, myli ar gerbia. Ne visi jų padaryti sprendimai yra tik blogi ir savanaudiški.  Aš patekau į šią kategoriją. Mes esame kaip mirties darbuotojai. Mes taisom spragas. Pati mirtis yra subtili. Tarkim, likimo įrašyta, kad žmogų nutrenks 39 nr. autobusas. Taip ir nutinka. Dažniausiai. Kartais yra tokių žmonių, kurių vidinė energija tam labai priešinasi. Tarkim, jie jaučia, kad tuo metu jie nenori eiti per gatvę. Užtenka sekundės, kurią jie padvejoja, ir viskas, avarijos nebėra. Tokie žmonės turi labai tvirtą intuiciją. Daugiau jų likime kitos mirties jiems nėra įrašyta. Jie nebeturi įvykdyti jokio plano, nes praktiškai jie jau turėtų būti mirę. Tuo pačiu jaukdami visą tvarką – pusiausvyros nebėra. Čia atsirandame mes. Mėgstu vadinti mūsų kompaniją mirties angelais. Mes pasirūpinam, kad jie neišvengtų savo likimo. Na, mes nesam tokie subtilūs. Būna visko, tai pakišam koją lipant nuo laiptų, tai pasistengiam, kad dujų rankenėlė atsisuktų...
Aišku, yra ir tokie, kurie yra tiesiog geri. Jie iškart patenka ten, kur turi patekti visos sielos. Ramybė ir amžina palaima. To mes ir siekiam ir jei padėsime išlaikyti minėtą pusiausvyrą, pateksime ten pat. Atrodo, nieko tokio sudėtingo. Bet kad ir kaip ramiai viską aiškinu, mes kiekvieną dieną žudom žmones. Ir tai yra mūsų bausmė. Ir niekas nežino, kiek  kokio ilgio bausmė laukia.
Papasakosiu ir kaip viskas vyksta, kad jau pradėjau taip atvirauti. Mus paskiria į tam tikrą vietą. Dažniausiai tai būna vieta, kur niekad nesi gyvenęs arba kurioje jau ilgą laiką nesilankei. Taip niekas neatpažįsta, nesutinki matytų veidų, gali dirbti savo darbą. Kiekvieną kartą sąlygos skiriasi. Gyventi gali tekti ir prabangioje viloje, ir pavėsinėje. Taip, kad priartėtum prie subjekto. Niekad negali žinoti, kiek turėsi su juo bendrauti, kiek laiko laukti, kol turėsi padaryti tai, ką reikia. Juk viskas turi būti atliekama taip, kad nesusijauktų visa tvarka ir kitų likimai toliau būtų vykdomi pagal planą, kad ir pavėluotai. Kartą teko su vyrukų pabendrauti dešimt minučių, kai netikėtai jį teko stumtelėti nuo tilto. Yra tekę ir gyventi šalia kačių mylėtojos aštuonis mėnesius, kol teko pasirūpinti, kad virtuvinis peilis būtų padėtas ašmenimis į ją. Ar įsivaizduojate, kaip sunku tiek pažinti žmogų, o tada tik taukšt. Ypač jei nežinai, kur jis paskui pateks.
Mes gaunam viską. Planą, naują tapatybę, dokumentus ir viską, ko gali prireikti. Stengiamės vengti bendrauti su užduotimi nesusijusiais žmonėmis, nenorim kažko pakeisti per daug. Ne visada taip išeina, kartais užduotyje būna nurodyta, su kuo bendrauti būtina, kad priartėtume prie tų, kuriuos medžiojame. Kiekvieną kartą viskas kitaip.
Su kitais mirties angelais beveik nesusiduriu. Žmonės su tokia stipria intuicija dažniausiai negyvena kaimynystėje, jų tiesiog per mažai. Bet kelis kartus yra tekę susidurti ir su savais. Mes iškart suprantam, kad tai savi. Tarsi pajaučiam juos iš toliau. Jokių stebuklingų galių mes neturim, neskraidom ir netampam nematomi. O kaip mūsų smagu ir paprasta... Vienintelis mūsų gebėjimas – jausti savus. Kartą buvau nusiųstas į grupelę kitų mirties angelų, kad pagautume vieną, kuris nusižengė taisyklėms. Jis nenužudė žmogaus, kurį turėjo ir dar, be to, stengėsi apsaugoti jį nuo kito atsiųsto mirties angelo. Kai pagavom nusikaltėlį, atidavė jį jo vyresniajam. Tai mirties angelas, kuris atidirbęs savo bausmę pasirinko nekeliauti į amžiną ramybę, o nusprendžia padirbėti dar čia. Nedaugelis taip nusprendžia, bet ta saujelė, kuri nori likti, turi ne po vieną, o po kelis iš mūsų. Tarsi formuoja grupes, kurias ir kuruoja. Vyresnieji ir paskiria mums užduotis, planus, visą informaciją.