Jau, matyt, lig rudens neužgis
Nuo darbų atsiplėšusios panagės
Ir ilgai teks mirkyti rankas,
Kad pranyktų ten luomo ženklai,
Nors šešėlių prašiau, kad ištįstų — 
Gal saulelė pakaušio nespragintų,
Pasitraukė visi ir paliko
It už bausmę atokaitoj kvaist.

Atsigauti kūneliui sunku — 
Naktys poilsiui ryškiai per trumpos,
Išsilakstė sapnai su vaiduokliais,
Serijiniais, kraupiais de javu,*
Reikalai vis nauji ir nauji
Lyg naujagimį naivų užklumpa.
Atsigręžus atgal
Gal matysis prasmė tų darbų?

Štai todėl vakare,
Kai atlėgsta kamuojantis karštis,
Apmazgoju save
Ir lyg ruoščiau bažnyčion mąstau.
Rodos, mato nėra, 
Bet bandau savo būtį pasverti — 
Ar darbai svaresni, 
Ar duonelė, kurią sukirtau?

Sudėlioju taškus,
Tarsi kiemsargis užsklendžiu spyną,
Kad paskui iš kažkur 
Palaidi neišlįstų galai.
Štai dabar jau galiu
Pailsėti į guolį įkritus.
Jei atbusiu ryte,
Rankų lauks ne mažiau susispietę kiti reikalai.

Bet diena prie dienos
Bus prigludus ne laužytais klodais,
Ir dėl to Amžinybė yra geidžiama —
Ne baisi.
Jau tada vakare nors velėna
Galiu snausdama apsikloti — 
Reikalai ir darbai
Po ataskaitos jau pabaigti.