Kas yra tas saldus obels žiedas, prie kurio prisilietus skruostu per kūną nubėga švelnumo banga, akyse iškyla seni vaizdai, vis dar tūnantys pasąmonėje, bet vis laukiantys, kada galės ištrūkti? Kas tai? Naujas, kaskart vis kitas išgyvenimas apkabina tave ir laiko. Tas lengvas obels žiedas, nekaltas ir tyras, priklauso tau, džiovina tavo ašaras, glosto tave ir kai tau kraujuoja širdis, sudrėkęs nuo ašarų priglunda prie tavęs, glaudžiasi it medis prie medžio, suvirpina širdį ir dovanoja savo nerūpestingą juoką ir neaprėpiamą meilę tik tau.