Vičiūnai – Nemuno vingis ir J. Basanavičiaus vardu pavadintas šilas. Dar – keliolika sodybų. Man brangūs Vičiūnai, nes čia prabudo pirmoji vaikiška nekalta meilė mergaitei. Živilę pažinau, kai buvau dar septynerių metų, o mergaičiukei tebuvo kokie treji. Bet tik po kokių dešimties–dvylikos metų pajutome vienas kitam simpatiją. Vartaliojomės susitikę miškelyje, be saiko kvatojome, kai ritomės viens su kitu sukibę nuo kalvų, dar ir bučiavomės...

  Pas jos tėvus Šuklevičius pirmąkart vasarojome 1954-ųjų vasarą. Prieš tai keturios mano kūdikystės vasaros prabėgo Panemunėje: vasarojome daugiau pas gimines ar šiaip pažįstamus. Nuomojomės kambarėlį visai vasarai. Iki Nemuno paplūdimio buvo visai netoli. O šalia – dar ir puikus šilas, kurio takeliais riedėdavo mano triratukas. Nejučiom iš atminties miglų išplaukė vaikystės rojus...

   Tada buvo alsi vasara. Atvangą nuo kaitros galėdavai rasti tik ūksmingame Vičiūnų šile, kurio kalvelės, perpintos pušų šaknų gumbuotomis gyslomis, žvelgė į pakelės trobelių langus mėlynžiedžių gėlelių akimis ir masinančiai viliojo prisirpusių žemuogių šypsančiomis lūpomis gražios mažosios fėjos – Vičiūnų mergaitės. Ant kalvelių, apaugusių avietynais, rievėtais pušų kamienais, gelsvomis smilgomis ropojo nesuskaitoma daugybė skruzdžių ir visokių vabalėlių kaimenės. Ore sklandė žemuogių kvapas, tingiai pleveno didžiulės spalvingos plaštakės. Čiulbėjo nuo ankstyvo ryto paukščiai, amsėjo šunys...

   Nuo upės skardžio galėjai lig valiai žvalgytis, kol akys paskausdavo. Sidabrinė Nemuno kilpa mirgėjo it žaltys, o anapus upės į dangų kilo du didžiuliai fabrikų kaminai. Į kairę nuo Petrašiūnų, beveik ant kalvos keteros, dundėjo traukiniai, netikėtai išlindę iš tunelio ar pranykstą jo tamsioje gelmėj. Dažnai vaizduodavausi pats lekiąs tais traukiniais, žinoma, į Vilnių, tą „pasakų miestą“, kaip rašė poetas Paulius Širvys.
 
   Rytą iš davatkėlės kaimynės Antosėlės pirkdavome pieno, mat ji vienintelė tame Vičiūnų pakraštyje laikė karvę. Dar eidavome pasiskinti vyšnių, kurios buvo už tvoros, taigi, kaip ir be šeimininkų. Retkarčiais Nemuno saloje serbentaudavom, nusiyrę prieš srovę valtele kokį puskilometrį.
 
  Netoliese buvo gili žvyrduobė. Ten visad klegėjo Vičiūnų vaikai: Astrauskų berniokas, visada žaidęs rimtą ūkininką, niekad nešokdavo į žvyrduobę. Kitus gi viliote viliojo bent sykį nušokti kuo toliau, tarpusavyje pasirungti, išbandyti drąsą – ims ir stryktels kuo toliau, paskui nušliuoš į pačią apačią lyg žiemą rogutėmis, kur patys gražiausi blizgūs akmenėliai... Tik kaip paskui reiks išsikapstyti į viršų?
  
  Apleistosios žvyrduobės šuolių neįveikiamas čempionas buvo rudaplaukis Rimas, skruzdėlių rijikas. Jo motina dirbo sesele vaikų sanatorijoje, o tėvas „pro langą iššoko“, kažkur uždarbiavo ar kalėjo. Dramblotas dvidešimtmetis Rimas – kūdikiško protelio įmitęs jaunuolis šnekėjo lyg rydamas žodžius. Pasakojo, kad jis esąs užburtas girių mono karalaitis, skruzdžių tramdytojas, jų kunigas ir dar dievai žino kas... Labiausiai mažuosius žavėjo bebaimiai Rimo šuoliai įsibėgėjus vos ne į patį žvyrduobės dugną. Net kvapą visiems gniauždavo. Kai Rimas, išsikapanojęs į viršų, visas apsibraižęs iki kraujo, žengdavo prie susižavėjusių vaikų pulkelio, šie imdavo jam ploti kaip cirke. Jis ir pats sau paplodavo, kai vaikai užmiršdavo.
  
O kartą per žvyrduobėje rasto negyvo kurmio laidotuves Rimas pasakė trumpiausią pasaulyje pamokslą: „Mirė kurmis. Dabar Rimas – Kurmis“, ir nubėgo raudodamas į pamiškę, kur per dienas it kurmis rausė kelmus malkoms. Vaikams patikdavo stebėti, kaip jis ilgai kapstęsis tvirtai įsikibdavo didžiulėmis rankomis it lokio letenomis raudavo kelmą tarsi koks pasakų milžinas. Dar ilgai po kurmio laidotuvių jis save vadino Rimu – Kurmiu.

   Šuklevičių sodyboje buvo jauku ir ramu. Čia gyveno net keturios kartos. Vyriausioji – devyniasdešimtmetė Babytė, kurios vardu nieks ir nevadino. Ji nubusdavo ankstų rytą ir eidavo rinkti pušų kankorėžių. Per kokią valandą pririnkdavo tiek, kad užtekdavo lauko virtuvėlėje pusryčiams pagaminti. Visur Jos patarimo ar šeimos globėjos žvilgsnio prireikdavo. Kai aš, miesčioniukas, sugalvojau kluone, kuriame buvo kaupinai šieno, sukurti laužiuką, Babytė tuoj pajuto nelaimę ir laiku užgesino tą pavojingą ugnies židinį. Aišku, gavau barti...

   Su tuo kluonu susijęs ne visai malonus prisiminimas. Užsigeidėme mudu su sesute Janina, už mane septyneriais metais vyresne, tuo metu paaugle, miegoti ant šviežio šieno. Teko ropštis kopėčiomis į pataisytą guolį.

   Rytą prireikė tualetan, tai užsimiegojęs atbulas bandžiau kojytėm apčiuopti kopėčias. Deja, jų ten nebuvo, nes, matyt, buvo perkeltos prie trobos pastogės, kur visada stovėdavo. Pajutau, kad slystu žemyn, o nusitverti tvirčiau nėra už ko. Išpešęs nemažą šieno glėbį, nudribau it pelų maišas ant suplūktos molinės aslos ir pradėjau nesavu balsu klykti. Tuoj sulėkė suaugusieji, ėmė klausinėti, kur man skauda:

– Tik nejudinkit manęs! Man visą skauda... – vos ištariau.   Pagulėjęs kokią valandžiukę, bandžiau pamažėl judinti rankas, kojas. Jos kaip ir buvo sveikos. Pasukiojau galvą – sveika, tik kiek pakaušį sopa ir dar nugarą. Suaugusieji pradėjo aiškintis, kuris vakare perkėlė kopėčias prie namo. Man jau nerūpėjo, kieno tai darbas. Svarbu, kad neužsimušiau, likau „sveikumo sveiks, tik nelabai gyvs“... Matyt, nelemta buvo išskristi į dausas. Bet daugiau nenorėjau miegoti ant šieno kluone, kur taip aukštai tas ne visai jaukus guolis: badantys šonus šiaudai, visokie vabalėliai...

   Pats bjauriausias tos vasaros atsiminimas irgi susijęs su tomis kopėčiomis. Vyresnioji Šuklevičių dukra Violeta, mano bendraamžė, sugalvojo man parodyti jų trobos palėpę, kur pilna visokių įdomių rakandų, močiutės Katilienės, šeimininkės Bronės mamos, audiniai, visokie žaislai, žurnalai ir kitokios paslaptingos gėrybės... Prikalbino mane, o mažoji Violetos sesutė Živilė irgi iš paskos sumanė kopti. Ne juokais išsigandau: dar nukris smalsuolė! Kaip bebandžiau ją perkalbėti, kad nekoptų iš paskos, ši nė nemanė paklusti. Nežinau, kas man šovė į trenktą galvelę, bet pagąsdinau, kad mažąją alpinistę apšlapinsiu, jei neklausys ir kops į viršų. Jai, Živilytei, tai buvo nė motais! Tada ėmiausi vykdyti savo pažadą... Oi, kaip skaudėjo nuo laidynės laido kirčiai už bausmę! O kur dar pasišaipymai iš to mano „gaisrininko“ prasižengimo! Dar ilgai man kas primindavo tą įvykį.

   Iš smagiausių tos pirmosios vasaros Vičiūnuose prisiminimų liko Joninių šventės. Šeimininkas – Jonas, tad nupynėme gražų ąžuolų vainiką ir papuošėme krėslą. Dar ir durys buvo išpuoštos tais pačiais ąžuolų šakelių pynimais. Skambėjo daug gražių dainų, toliau nuo namų, Nemuno pakrantėje, degė laužai. Mano sesuo Janina irgi pasipuošė pačios pintu kvapnių lauko gėlių vainikėliu, drauge su kaimynų Danguole ir kitomis mergaitėmis leido pasroviui vainikus, tik be žvakelių, nes nebuvo vietinėj Markeliūnienės parduotuvėlėj. O vaišių skanumėlis! Ypač patiko pirmąkart ragautas „Napoleono“ tortas, kurį dovanojo varduvininkui kaimynė.

   Prisimenu, kaip šeimininkas Jonas, dirbęs nemažu viršininku Petrašiūnų elektrinėje, buvo žmonos Bronės, vaikų sanatorijos medicinos seselės, ir uošvės Katilienės susektas ir aptiktas mano minėtoje Meilės saloje, kur su savo meilia drauge burkavo. Oi, stebėjomės, kai seklės grįžo „padabintos žibintais“ po akimis. Kurį laiką buvo Šuklevičių namuose paliaubos. Po kokių metų jiems gimė sūnus.

   Kitų metų vasarą mūsų vasarvietė buvo kaimynystėje, pas bitininką Pacevičių. Su Šuklevičiūtėm rečiau mačiausi. Gal joms su manim draudė bendrauti Babytė ar močiutė Kubilienė, o gal ir tėvai? Juk visokių išdaigų prikrėtėm ir tą vasarą, ir vėliau, kai vasarojom kitame Vičiūnų pakraštyje – Taurakiemyje. Susitikdavom dažnai, ypač mudu su Živile jų namuose ar šile, kol kartą mūsų nepaskundė jos tėvams mus susekusi šėliojant Violeta.

   Kartą, po kokių penkiolikos metų, su seserimi Janina ir seserėčia Daivute, tada dar kokių ketverių metų mažyle, nuvykę maršrutiniu autobusu į Vičiūnus, džiaugėmės nepaprastai karšta vasara, įsitaisę ant šilo kalvelės.
  
   Netrukus pajutome aitrius dūmus. Netoli Markeliūnienės parduotuvėlės kažkoks rūkęs vyriokas, matyt, numetė neužgesintą nuorūką. Ten nuo seno pelkėtoje miško dalyje buvo durpių klodai, kurie ilgainiui apaugo krūmynais, gervuogių ir grybų plotais. Karštą vasarą ir čia viskas buvo išdžiūvę nuo sausros.

   Gaisrą pastebėjau ne aš vienas: kai be marškinių nulėkiau keliolika metrų, ten jau šakomis darbavosi keli vietiniai vyrai. Be žodžių puoliau jiems į talką, šakomis pliekiau beplintančią ugnį. Po kokio pusvalandžio pliūptelėjo liūtis. Visas suodinas puoliau slėptis į arčiausiai buvusią Markeliūnienės parduotuvėlę, nes sesers su seserėčia neaptikau. Nebuvo ir mano rūbų. Kiek apsiprausęs prisiminiau Šuklevičius. Žinojau, kad gausiu pasiskolinti kokius prastus šeimininko Jono marškinius, nes kaipgi autobusu važiuosiu namo pusnuogis? Dar vairuotojas pamanys, kad koks benamis valkata kėsinasi į jo autobuso švarą.

   Kai grįžęs Žaliakalnin parėjau namo, Janina teisinosi, kad išsigandusi užklupusios liūties, viską sugriebusi, puolė autobusan, kurio galutinė aikštelė buvo arčiausiai. O apie mane nė nepagalvojusi. Tiesa, marškinius Šuklevičiui netrukus grąžinau, kai be solenizantės Živilės šventėme jos gimtadienį. Ji tuo metu viešėjo Maskvoje. Dar kartą susitikome mūsų namuose, per dvidešimt antrąjį mano gimtadienį rugpjūčio pradžioje.

   Pralėkė dar koks geras dešimtmetis, ir aš su savo šeima – žmona Zita ir dukrele Liepa apsilankėme „Neries“ kavinėje. Mus aptarnavo padavėja Živilė. Man ji atrodė tokia graži, kaip kažkada...

    Vėliau sužinojau, kad buvo ištekėjusi už buvusio kalinio, kuris, nors ir vienarankis, išgėręs dažnai ją apkuldavo. Paskui vėl ištekėjo, šį kartą už gydytojo: tapo Marcinkevičiene. Dar po kelerių metų su jos mama Brone susitikome Palangoje. Pabendravome, sužinojome, kad nebėra abiejų senolių: Babytės ir Katilienės. Kiek vėliau pasiekė žinia, kad mirė ir Jonas Šuklevičius, ir jų sūnus nuo kažkokios ligos. Apie tai man pasakojo sesuo Janina, kuri buvo sutikusi Violetą Šuklevičiūtę.
                                                      
Vičiūnai,1954 – Žaliakalnis, 2014