* * *
 
Kam kentėti nusprendei, kai kančiai širdies neparuošęs,
Toje žemėj bekraštėj į jūrą ne savo žiūrėti parpuolei,
Kol nei perplaukt, nei peršliaužt dangum jos tu dar neišmokai –
Suviliojo krantai? Ar turėkluose ryškiai rūdijantis kraujas,  
Įsigėręs giliai taip, kaip niekad, į amžiną properšą Laiko
Nenušvitusių vakar, prisiekusių šiandien – prieš tūkstantį metų,
Šitą kraują prikelt ir nušvisti „visiems!“, kam beprotiškai klaikiai
Skauda, grindinio akmeniu gimdomą aidą, kai sielos jų kelia,
Juoda-karčių kumelių kanopom, nugulusias dulkes
Ant blakstienų, ir virpančiai įtemto dešinio voko,
Nes kairysis suglamžytas pagalvėj glaudžiasi – miega,
Visada, kad neknarktų, ant kairio širdies pusės šono...
 
Kai jų kūnai savęs jau pajudint negali – ir meldžiasi Lovai
Pa kol patiki, įtiki, tiki: „Ji jų – neapleido...“
Skubiai paliečia plaštakom veido šabloną be veido
Ir nuslysta per smilkinius pirštais, lyg pulsą užčiuopia,
Ir sugavę delnais, stipriai laiko, lyg griūvantį „Snorą“
Dar hiacintų žydėjime paliktas – dideles galvas,
Ir kalkėjantį kraują, širdis vėl jų judina – porina:
Kad negrįžta hiacintai, ir kaip jiems to viso beprotiškai skauda.
 
 
Ir aš pradedu vemti užuodus tą tvaiką, man taip atsitinka,
Tai vašku laikinai užklijuosiu ausis, kol išmoksiu
Nekvėpuoti, ir vaško nereiks jau – žinai, man tik vemt nepatinka,
O tada jau išmoksiu apkursti, kai reikia, bus gera – nebloga.