Štai ši vasara tiesia į debesį ranką,
žaluma lig dangaus, net ir smilgos į skliautą žiūrės,
mintys kelią lig saulės per širdį suranda,
skruzdėlė, rods, per žolę žydrynėn skubės.

Ir diena dar per debesį kops į zenitą,
o pakilusios rankos audras nugalės,
kaip tos avilio darbščiosios šokančios bitės,
jos primins, kad medunešy pievos žydės.

Tesustoja šis mirksnis, te sieloj nušvinta,
žvilgsnis lipa aukštyn, ten paukščius susiras,
spindulys šokinėdamas ašaron grimzta,
sparnas, bitė, skruzdė — kaip ilgu be tavęs.