Užtenka birželio griaustinio aido,
Kad krintančią rugpjūčio žvaigždę delne surastum
Ir žvilgsnio akimirkos — paskęsti rudens arimuose.
Taip arti sustingęs žiemos veidas...

Žiogų simfonija, sakytum, liūliuoja laiką.
Bet, suturėk tik dabartį ir išaugs rytdienos debesynai.
...............................................................................
Vėjų dvelksmas liepose, drugelio sparno prisilietimas...
.................................................................................
Sustok mirksnyje... neįžvelgiu pėdų tekančio laiko upėje,
Nepasiekiu ištiestos rankos mėlyje bedugnio tolio.
...............................................................................
Paliesti tetrokštu dangų... argi tiek daug...
Tarytum laiko klavyrais nubėga minutės nežinion.