Sakyk, kuo tu vardu, pirmoji meile mano,
Kvatokle mėlynake, tik sušmėžavusi ir dingusi minioj?
Tavęs visur ieškojau, laukiau ir ilgėjaus –
Veltui, juk jūsų, mėlynakių, daug, o aš net nežinau,
Kuriuo vardu pašaukt.
           
Tu atėjai nešaukiama, ir nesvarbu, koks buvo metų laikas,
Šventai tikėjau tavo žodžiais ir svaigau tava daina,
Buvau dievaitė tavo, mūza, karalienė vienavaldė,
bet nieks man nepasakė – tu lengvabūdė, neištikima...
Ar būčiau patikėjus?
         
Aistra atėjo pavėlavus, kai tu, valiūke meile, jau buvai išėjus.
Dar muzika sode tebeaidėjo, dar viskas buvo neseniai,
Atodūsiai nutilo tavo, jau pamiršti eilėraščiai, nuvyto gėlės.
Aistros žvėris nubudo. Tau atsidaviau. Mane tu užvaldei.
Deja, aistra atėjo per vėlai.
           
O sykį – meile mano, ar meni? – tu abejinga praėjai pro šalį,
Dievaitės savo, mūzos, karalienės many nepažinai –
Toj moteriškėj, dalinančioj save žmonėms kaip duoną po riekelę,
Jau priveiktoj gyvenimo bėdų, su liūdesio šešėliu,
Įdiržusiais delnais.
           
Bet aš žinau, kuo tu vardu, paskutinioji meile mano,
Neklausk, kiek metų man, ir nesakyk, kiek tau,
Palietus gerumu ir sopulius širdies supratimu nuramdžius –
Nurimusi pilnatvė man esi. Kai, rodos, nieko nebelaukiau,
Tave aš pažinau.
           
Vasarvidžio naktis atskyrė vakarą nuo ryto.
Nors nebėra tavęs, kaip niekada aš tavo. Kokia trapi riba
Tarp buvo ir nėra – tik prieblanda. Jau paukštė ilgesio pragydo.
Tai užmarštis ateina, nekviesta viešnia.
Nebepriminsiu tau.