Santrauka:
Tolimoje praeityje: šiltas birželis, dar nesukultūrinta, nenušienauta pieva pilna gėlių, o tu su knyga ir tuščiu popieriaus lapu...
Atverčiu knygą, imu popieriaus lapą: kas pirmas prabils?..
Žvelgiu į tuščią lapą, žvelgiu
iš sielos gilumos, ką pasakyti?..
Tau neatskiriama dalimi tapo?..
Turiu pradėti nuo eilutės pirmos:
įžiebt ugnelę, pažadint jausmus
ir pasirenku lengviausią kelią –
lai mintis surezga žodžius kelis...
Baltas lapas ir pieva žalia:
viename sumirga raidės,
kitur gėlių žiedus regi ir
susilieja žodžių, spalvų galia,
kaip dūzgiančių bičių medus...
Galiu atskirt lapą nuo pievos,
žodžius nuo viliojančių gėlių –
tarp jų pastatyt akliną sieną,
tik neatskirt darbštuolės bitutės
nuo jos nuodų kandžių...
...................................
O gal knyga tuomet turėjo dar
stipresnę galią, nes pritrūkai minčių?..
Ir dabar papildyt juo labiau negali –
nėra to, ką tavo akys regėjo tada...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-05 19:00:18
Balto lapo ir pievos priešprieša gan įdomi, ją galima vystyti. Santrauka sukėlė smalsulį.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2014-07-05 17:14:48
kaip sakoma ,,be šimtgramio vargu ar suprastum..."
Pritariu Kaip lietui
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-04 22:08:34
Mąslus toks...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-07-04 21:53:27
Kol galima atskirt lapą nuo pievos, / žodžius nuo viliojančių gėlių – / tarp jų pastatyt akliną sieną, tol nieko, iškyrus minties suregztus žodžius kelis, nebus.
Kaip suprantu, tiesiog užrašyta savęs stebėsena.