Prasminga vakaro nuotaika

Turinys aptartas, aš apie raiškos priemones. Nesupratau ministrų, svetimokas tas štampas, o diskusijos ir kutentų kažko bėga vienas nuo kito. Atskirai, kituose kontekstuose tie žodžiai gal nuveiktų daugiau, o čia bent jau semantiškai nedraugauja, kažkas atrodo sulipinta. Nors gal taip – čia modernas, čia klasikinė žvakė ir švelnesnės gaidos – išgaunama laužyta būsena.
Geras užpūtimas, geriausias pabaigos gabalas.

Na, man patiko

"Laiškais
Pašto siuntomis
Nukeliauja pasivaikščiojimai
Nors vieną valandą priglausk
Ir prie krūties
Man
Tik mano
Juk miegojau dieną"

niekas nėra svarbu - arba viskas kas svarbu yra svarbu kažkam - kas ką sau susisvarbina, lygiai kaip ir Būtis? ar pasaulio sutvėrimas iš tikrųjų  neturi jokios prasmės, BET, prasmės ieško patsai žmogus, tik jam ji ir reikalinga - prasmės, arba - kažkas svarbu...

"Paskutiniai troleibusai
Užbaigia gyvenimo ratą
Ministrų plunksnos džiūsta
Kol raudonu štampu patekės
Saulė svarsto
Iš kurios gi pusės
Žvakę tik užpūst

Laiškais
Pašto siuntomis
Nukeliauja pasivaikščiojimai
Rytais antspauduojasi vakarai
Peizažai dėliojasi
Vis kitokie
Vis taip pat
O kam visa tai
O niekam
Visai nesvarbu
Iš kurios pusės
Užpūsi žvakę" ---- svarstančiajam svarbu - kitaip jis nesvarstytų... tai tiek apie mintis turinyje, o visumoje sukurta nuotaika, kada žmogus gyvena lyg sustojusiame vandenyje - įprotis gyventi, bet jis jau miręs - nebejuda;vykdo inerciją. nebeužčiuopdamas pasaulio ir žinojimo - kad jis nebeužčiuopia pasaulio judesio - nebegirdi momentų, kada tekės saulė. tokia nuotaika sukurta. (stebintysis žiūri į pasaulį ir neužčiuopia jame prasmingumo, pilnatvės - nes nejaučia tų dalykų savyje, o norėtų...)