Kad jau trenkė, tai jau trenkė –
iššovė Napoleono laikų patranka
ir jis, išsigandęs prietranka,
pabučiavo nušalintam prezidentui ranką.
Suveikė valstiečio prigimtis
ir baudžiauninko genai,
bet viskas baigėsi gerai –  
atėjo poezijos (pa)Vasaris,
prospekto medžiuose 
vėl karstosi murzini Tarzanai,
o eilėraščius Morzės abėcėle
stuksena geniai ir partizanai.
 
O jis toliau nardo po virtualią erdvę –  
su monsinjorais ir čempionais
geria božolė vyną ir narzaną,
lošia futbolą ant dirbtinės žolės
ir spaudžia ranką pirmam
sutiktam bomžui ir merui.
Viskas būtų puiku, jei dėl juoko
nebūtume supainioję jo
su kitu apuoku,               
kuris tupi užupy.