Kas diena vis ryškiau
Apsidangsto voratinkliais pievos
Ir brandžiu rusvumu
Jau prasimuša smilgų stiebai.
Renka uogas strazdai
Pėstute atšokavę į kiemą,
Lyg sveteliams tokiems
Tu kapsteisi, vargai, sodinai.
Kiškis liuoksi darže.
Jo sritis — tai daržovių kokybė.
Pakramsnojo lapus,
O jei tiko, nuskuto plikai.
Vark nevargęs, žmogau — 
Štai kenkėjai, štai piktžolės, ligos
Glemžia triūso vaisius,
Nesakydami dėkui už tai.
Ką tu gauni iš jų?
Nenuobodžią pastovią draugiją.
Pas vištas aptvare
Vikrūs žvirbliai atrado grūdų.
Tarsi Dievas dosnus
Savo kiemo esi karalijoj.
Nežinia, ko daugiau
Čia ar priešų turi, ar draugų?
Gal nauda ir svarbi,
Bet svarbesnė darna ir pilnatvė.
Rodos, vienas laukuos,
Bet vienatvės negausi patirt.
O už lango dabar 
Kaip šešėlis nusėlino lapė.
Išsibaidė strazdai,
Tavo uogai pavyks gal prisirpt.
Leskit, graužkit. Tiek to,
Jau kiek metų jūs — mano paguoda.
Sutinku ir gėriuos
Išmoningu gamtos gyvumu.
Iki laimės netrūks
Tų strazdų susirankiotų uogų.
Ar su jom, ar be jų —
Mano sielai vienodai ramu.