Juodas, aklinas skersgatvis
Apšviestas neono šviesom.
Blikčioja baro iškabos: „užeik čion“.
Nuogos absento fėjos lyg ugnys plakas aplink
Siūlo: „Taurę jaunystės ar pragaro ugnį įpilt!“
Sukasi laumės apsvaigusios juodam, prirūkytam bare,
Dūmai lyg vakaro ūkanos gaubia ir slepia tave.
Taurė ar stiklas viskio, absento, o gal ir liepsnos...
„Nuogos žaliosios fėjos aistros, dar aistros.
Atneškit taurę žaliojo, tegu man fėja dainuos.“
Ir bėga laikas apsvaigęs lyg girtas nuo ūkanos.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nenumeruojant
Sukurta: 2014-07-02 12:17:34
Ir bėga laikas apsvaigęs lyg girtas nuo ūkanos. > taip... dar vienas laiko veidas.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-07-01 13:24:12
Man patiko. Patiko atmosfera, kuri čia gerai perteikta, ta melancholija, kuri gerai žinoma ir, ką sakė kvinta, skambesys.
Vartotojas (-a): kvinta
Sukurta: 2014-07-01 00:40:53
plastmasinis sugalvotas eilėraštis ir tiek... net paskutinė eilutė sugalvota. žiūrėk: "Ir bėga laikas apsvaigęs lyg girtas nuo ūkanos." --- lyg girtas bėga, taip? ir lyg girtas, kada girtas būna nuo ūkanos (pasigėręs ūkana) ar nuo ūkanos gali būti girtas?.. ką?.. jausmas toksai, kad parašėte tą eilutę, ir patiko jos skambėjimas, o prasmės - nesvarbios. eilėraštis prigalvotas. BET gražu tai, kad rašydama klausotės - bandote bent skambėjime žodžių, tegul ir nerišlių tarp savęs, išgauti melodiją kažkokią, tai jau gerai. Eilėraštis - ne, ne, ne.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2014-06-30 23:01:00
Viena taurė, antra.... tada viskas atrodo kitaip, suliepsnoja...Ryte tik pamatai