Tavo mėlynos vasaros akys
traukia sielą lyg ežero dugnas
duokš man ranką ir dviese paskęsim
tam pasauly kur niekas netrukdo

toj gelmėj kur tylu tarsi mirus
žydi žuvys ir skraido lelijos
o dugnu laksto vaikiškos sielos
blyškiai šypsosi lėlės sustirę

tuo dugnu pasivaikščiokim dviese
nebijok čia ramu ir nelyja
čia nejusi kaip pralekia laikas
amžinai žalios naktys ir girios

jei ateisi kartu pasivaikščiot
taps namais smėlio pilys verpetai
o jei vis tik tavęs nesulauksiu
prižadėk aplankyt bent po metų
ir nurinkti sraiges man nuo padų
nes bjaurybės be proto kutena