Slyvas mėčiau į šunis,
Kad neužgaučiau stipriai,
Eidamas kojom paskutinėm
Kol bekaulės rankos dirigavo
Mistikams zyziantiems
Į galvos kiaurymę.
Riterių kautynėse krito visi,
Bet aš užsikasiau giliausiai
Ir purvas palaimino mano geležį.
Gaudžiau orą žinodamas,
Kad virš manęs vaikšto
Blyški karalaitė su
Nosinaite baltuojančia.
Ėjau purvinas
Su klausimu ir mėčiau
Į šunis iš slyvų.
Bazas
2014-06-29 22:50:12
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-30 11:53:55
Gal ir originalus būtų, jei ne ta pabaiga.. ,,iš slyvų" ...
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-29 23:34:37
Neaišku: užsikasiau, o po to ėjau (užsikasęs ar jau išniręs? Mintyse nesvarbus laikas?).
Mėčiau / Į šunis iš slyvų > kaip suprasti? Slyviniai šunys? Ar čia ta netaisyklinga vartosena, kaip, pvz., mėčiau iš akmenukų (reikėtų kito linksnio – mėčiau ką, mėčiausi kuo).
Kažkokio švelnumo esama, gal dėl slyvų, gal dėl neperprantamo padaro (žmogus?), kuriam iš purvo regisi ir baltuma. Visgi pakasta po storu sluoksniu, kažin ar nors kiek atkapsčiau.