Paliesk tylinčią stygą – suskambės,
snaudžiančio medžio šaką – sušlamės,
atverki langą – švelnus vėjas palies –
atviras žvilgsnis regėjimo kelią nuties.

Tolimas, artimas visad kelias tiesus,
nakties tamsoj – pažeidžiamai blankus,
deja, net stiprus vėjo gūsis nesuardys
lyg paslaptingas, klajojantis neregys.

Regėjimo laukas – prasmingas, gilus,
be jo pasaulis nykus, o ir kelias sunkus,
jis – saulės spindulys skvarbus, šiltas –
tarp aplinkos ir žmogaus nutiestas tiltas.

Ir regėjimo lauke pasauliui žmogus
ne visad užveria savus langus vidinius –
regėjimu žaidžiam lyg pyne vaivorykštine,
aplinkos pasaulis mums dosnus sava gelme...