Kadais šakotas kirvis delnuose –
Vienintelis palikęs ginklas.
Pelkėti vandenys aplink blauzdas,
Aptemusiam dangui bruzgynų riedulys,
Grublėtos atbrailos trumpam tik pasiremti.
Atklydus antis krykauja, keliauja.
Nemoku jos kalbos, krapštau pasaulį
Seną, kaip šios pušys.
Nėra suprasti ką, galbūt jau tilpo tai,
Kas telpa
Plačiam žilajam mano kauše.
Septynios ryto – laikas keistis.
Pravėrus vartelius įspriegia
Ir ta maža dalelė iš dausų
Kuri blausiuosius riedulius dangaus apšviečia
Ar ta grėsmė kadais jau buvo palytėta, apčiuopta –
Kokia daugiau grėsmė į giesmę panaši,
Ji traukia, begale sava
Matau akim, kol saulės ratas piešia ženklą kol diena
Tyliu širdim, kai naktį
Padvelkia
Penkių rūkų takai
Jais eiti teks
Šis kirvis eis
Kartu su manimi.
Takais link riedulių laukų laike.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-07-04 10:19:50
tarytum kirviu "iškapoti" laiko/praeities riedulius. ar ne per daug donkichotiška?
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-28 22:35:40
Yra šiokia tokia maišatis, bet įsiskaičius tas ėjimas iš toli aiškėja.
Įspūdis gerai palinkęs į teigiamą pusę.
Yra pora klaidų ir skyryba, aišku, nelabai.