Tai tu esi nemirštąs Prometėjas,
dievų ugnim užpylęs žemę iš aukštai.
Kam dalinai visiems po mažą kibirkštėlę,
kad taip liepsnotų dieviški laužai?

Kad ugnys nežinotų galo
nei žemėj, nei skliautuos, širdy,
kad nepažintų žmonės melo,
kad eitų jie švieson tarsi akli.

Tai tu manei - ugny sudegti dera
viskam, kas juoda, purvina, klaiku,
vedei pasaulį lyg į ryto žarą,
o Dzeusas bloškė Prometėją ant uolų.

Štai Troja, kaip kadais, ir vėl liepsnoja,
tave vėl iš kančių dievai paleis,
tegu Atėnė, deivė tavo mylimoji,
ir vėl padės tau kilt ir ugnį dievišką paskleist.

O uolos tos, kur tavo kūną taip kankino,
suskils, pabirs į nuolaužas aštrias,
ugnis - juk nemari, ji - visažinė,
ir kelią ji į žmogų, kaip kadaise, ras.