Gal kiek nedrąsiai pirmą žodį išdainuoja,
minty vaizduojas, kad sapnuoja.
Bet palengva švelnias natas užgauna,
balsu jas glosto, raidėmis apsaugo.

Nebebaisu nei jam, nei tau,
jis savo dainą dovanoja sau.
Tačiau kartu paliečia naują stygą,
kurią užgavus skambesys netyla.

Ranka prie žiedo palengva nusvyra,
kaskart palietus, vėl naujai nutraukia tylą.
Drebėdama taip švelniai glosto,
užgautų žiedą – dingtų, kas paguostų.