Ar tu jautiesi mirties kalviu?
Tavo vaza – be žodžių,
Joje mirkė kotus
Pasimatymų gėlės,
Žvakių šviesoje ji kūrė
Butaforinius drugius
Nakties meilužiams.
Skaidriam vilties kalėjime
Už sugrotuoto stiklo
Vanduo drumzlėjo
Nuo syvų augmenijos,
Nuo asmeninių dulkių.
Oro bangos maišė viską:
Ir nykstantį vandenį,
Kol pavargo rankos
Pripilti tuštėjančią vazą,
Pilkšvai žalsvų ratilų
Sugraduotą.
 
Stiklo pūtėjau, ką tu padarei?
Ko tu įpūtei į stiklą?
 
Vaza – našlė,
Vestuvinis pirštas
Rodąs į dangų.