visos prasmės randasi tik laike ir erdvėje,  ieškančiojo prasmės prote.
O laikas yra  – jis visada akivaizdžiai erdvėje; Tačiau prasmės gamtoje (be žmogaus) – nėra, o laikas – yra ir be žmogaus. O visos Prasmės - tai intelekto išskyros - iliuzijos. Yra tik laikas - erdvė. Reiškiniai be jokių prasmių – laike ir erdvėje; Ir dar yra laikinas (laikinas nuo žodžio laikas), taigi, ir laikinas kūnas kuriame  randasi amžina siela, galinti pasiekti sąmonės lygmenį t.y. Kristaus, arba Budos sąmonę tik RIBOTAME apibrėžtame laike – tai yra, tos ribos, kūno gyvenimas, arba, kol kūnas gyvas – o jis (kūnas) yra  laikinas;
    Matai, sielos raiška amžinybėje, yra ribota – nes kūnas laikinas , o jis ir apibrėžia laiko ribas tai sielos raiškai, siekimui budos sąmonės; Nušvitimas nėra proto būsena, tai jau stabili sąmonė;  Kūnas, kuris juda erdvėje, užima vietą erdvėje. Beje – jame nuo 26m. Žemės metų, (laiko skaičiavime)  jau prasideda senėjimo procesai –kūne juda molekulės, gyvena ir miršta ląstelės, kas septyni metai jau jos visos pasikeitusios. Laikas yra – o /prasmės/ yra tik iliuzija, kai laikas yra labai realus dalykas – ne iliuzija. (amžinybė juk laiko sąvoka, ne spalvos, ar garso...)
 
TAI apie santraukos turinį komentaras – ką jūs ten prirašėte santraukoje - apie tai,kad laikas neturi ką veikti ten kur prasmė... kai prasmės beieškantis turi gi kažkur būti erdvėje, o erdvė - jau laikas...)

apie eilėraštį – lyriką; panegiriškas, lėkštas;
ne nemano - svetimas. Jame „vabzdiškas“ gyvenimas, ir tiek.
Taip leisti laiką, vabzdiškai – gailoka, kai gimei jau ne vabzdžio gyv. formoje, o kito gyvūno – tai žmogaus gyvybės formoje. (vabzdys irgi gyvūnas; žmogus – irgi. Gėlė – augalas. O šampinjonas – grybas. )
 
Žinai kada nusišypsoma:
kada mėnesienoje eina aklas
ir matantis akimis, ir jie susiduria –
aklas nusišypso.

 ------------ Jūsiškiai yra tuščia panegiriška lyrika - lėkšta ir tiek.

Bundančiame miške paukščiai šviesai čiulba
Apie dienas nugyventas ir naktis išmiegotas,
Nesiskundžia, o gyvenimą savaip sveikina...
(Kobixas)
 
* * *
„Sakalo akys
Į žmogų įsmeigtos –
Sustingusios, šaltos“
 (Kioši Takahama)
 
Pievoje juokas slepiasi, žiogai parodo kur,
Atsisėdę laukiame debesų šokio, o jų vis nėra,
Pasirodo – šiandien saulės diena, džiugu...
 
Šypsenom keičiantis ramybės šalia sulaukiame,
Dovanoja, o gal tik pažinimo džiaugsmą primena,
Pojūčiai vienas su kitu lyg saulės zuikučiai žaidžia...
(Kobixas)
 
* * *
„Išsiskyrimas.
Net sapne tarp mūsų praraja –
Paukščių takas danguj“
 
(Soseki Nacume)
P.S.
Pastebėkite - pnegiriška lyrika yra visada lėkšta.
 

Gyvenimas - žaidimas su prasme arba beprasmis:))