Ar godosiu tave
Visą dieną, kai krinta dangus jau nuo ryto,
Prilenkta iki tako žole
Ar atšliaušiu į tavo sapnus?
Kiek begramdžiau jausmus,
Ten net gailesčio dulkių neliko,
Nors dar vakar buvai
Toks vienintelis, didis, svarbus.
Ištirpai manyje
It vaiduoklis, sutvertas iš rūko,
Lyg alpus kliedesys
Išslaugytos ligonės minty.
Tau belieka spėliot – 
Ar paleidau tave, ar ištrūkai?
Juk esu ne kažkas – 
Tiktai drobė būties per blanki,
Groju puodais prastai,
Nesistengiu pataikyt į taktą.
Į paviršių seniai 
Prasimušus pilkiausia spalva.
Senas baldas buity,
Kai žiūri, šiurpuliukai nelaksto.
Juk sumoju retai,
Atgailauti turėčiau už ką?
Tu ne Viešpats jau man.
Nuo tada, kai ne glostai, bet keiki.
Auga sienos, šarvai 
Veik bambuko vešlaus greitumu.
Mintys šitaip toli,
Kad jau kūnui nereikia išeiti.
Ar godosiu tave?
Visą dieną? Ar vertas to tu?