Vasaros saulė ritas dangumi,
visada  džiaugiesi atvira širdimi,
ir žinai — ji niekada nesustos —
šiltą spindulį taupiai dovanos...

Laikas dalino bėgančius metus,
susodino į ratus nepatvarius —
vėju skriejau laiko rate uždarame ir
dar tūnau likimo siūtam mažam bate,
kartais atgaivina šaltu vandenėliu,
pamaitina gamtos dovanotu trupinėliu.

O jau riedant nuo kalno garsiai bilda,
mano išgąsčio šauksmus tildo,
ir prašymui riedėti lėčiau — kurti —
ne kiekvieno norams — sukurti.
Laiko ratų paskirtis visiems žinoma,
šių dėsnių viršenybė nepaminama...
Deja, likimo dovanoti ir batai neamžini,
greitai dyla audrų, vėjų blaškomi...

Net nepajutau, jog stoviu už laiko ribos —
Likimas nedovanos batų poros antros...