Nežinomi labirintai — tarp žemės, dangaus,
nutįsę, susipynę metų laikuose: jie —
gyvenimas vieno vienintelio žmogaus —
atspindys veide, šarmojančiuose plaukuose.
Raukšlės veide metų naštos palikimas,
džiaugsmo, laimės spindesys akyse,
ašaros — lietaus lašai lange, kurie
nenuplauna laiko dulkių širdyje.
Gyvenimo ruduo — nelankstus kūnas
kaip sustingęs medis žiemos speige,
rudeniu alsuojančios pievos, laukai —
tu, žmogau, — dalelė grandinės vienos...

Praėję metai suposi audrų ir vėjų šėlsme,
akyse gėlių žiedai, o laimė — žymės veide,
lyg mažytė voverė dar sukies rate savame,
deja, labirintų takai išlieka nesuprasti...