pameni
kai pirmą kartą pamatei jūrą
įsirausei kojų pirštais į smėlį
ir sukuždėjai
- tai Begalybė
nuo tada kalno takai užako
bėgant metams
tapai švyturiu tiems
kas nebijo įsileist Begalybę į save
kartais užsuku ir aš
su savim visada turiu
saują kriauklių
kartais mes tylime
o kartais tu sapnuoji kalnus
- ten aukštai per arti dangus
jis neleidžia įkvėpt begalybės
----
kopdamas į kalną
visada klausau kriauklių
taip tolinu dangų
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): jane doe
Sukurta: 2014-07-04 09:03:15
- ir artinu jūrą-, norėjosi pačiai taip užbaigti eiles. gražus kūrinys. turi savyje daug įtaigos, bet ne agresyvios, o tokios įsismelkiančios tyliai.
Vartotojas (-a): Virgutė
Sukurta: 2014-06-18 15:29:47
Įdomus
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-18 14:41:07
Tai kas, kad nėra žodinių išradimų ir manipuliacijų. Sizifo akmuo ridenamas nebanaliai, klausantis per kriaukles. Kūrinys geras.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-18 10:37:34
Man patiko