pameni
kai pirmą kartą pamatei jūrą
įsirausei kojų pirštais į smėlį
ir sukuždėjai

- tai Begalybė

nuo tada kalno takai užako

bėgant metams
tapai švyturiu tiems

kas nebijo įsileist Begalybę į save

kartais užsuku ir aš
su savim visada turiu
saują kriauklių

kartais mes tylime
o kartais tu sapnuoji kalnus

- ten aukštai per arti dangus
jis neleidžia įkvėpt begalybės

----

kopdamas į kalną
visada klausau kriauklių
taip tolinu dangų