Tu visada buvai daugiau negu tamsa.
Aš liesdavau mintis apie tave ir skrisdavo šviesos drugeliai prieš akis,
Tokie maži maži, kaip ką tik gimę norai, dar nesuspėję virst troškimais.
Tu klausdavai kodėl tyliu, bet man jau nereikėjo drumzlinų žodžių,
nereikėjo vėjo dilgesio, prabėgančių praeivių pilkos masės.
Aš busdavau taip tyliai, kaip tik moku, pramerkdavau akis, paskendusias į sapną,
Nubrisdavau iki tavęs per susiliečiantį atstumą
Ir užsiklodavome tylos ošimu, nors aš nesugebėdavau aprėpti žvilgsnio.
Kartais troškulys tik suartina du nesusisiekiančius indus.
O vakare tu kandžiodavai tamsą žvilgsnio trupiniais, sakydavai: atskris drugelis su šviesos blyksniu ir aksominiu virpesio randu paženklins...
Bet mums trūko užnuodyto alkio.
Todėl ėmėm ieškot tokio šokio, kuris nesustingtų, kai kibirkštis pavirsta dulkėm.
Kartais prisiminimai negyja, bet tai nebūna meilė.
Kartais praeitis lieka dulkėm, o aš lieku tau, nes
Tu buvai daugiau negu tamsa.