Kai vakaras lėtai aplaižo miestą,
Praeivių kojas atriša širdis.
Tepu melodijas tarytum sviestą,
Todėl slidus toks gatvių grindinys.
Pr.:
Aš senas šlubas gatvės muzikantas,
Šokdinantis tarpuvarčių kates.
Profesorius šešėlių ir studentas,
Gal kas kaštoną skrybėlėn įmes?
Monetos žvanga tartum plyštų
Tos susikaustymo grandinės,
Kad muzika, daina išslystų
Iš naktimi alsuojančios krūtinės.
Pr.:
Aš senas šlubas gatvės muzikantas,
Šokdinantis tarpuvarčių kates.
Profesorius šešėlių ir studentas,
Gal kas kaštoną skrybėlėn įmes?
Šią naktį šoka arkos ir balkonai,
Užsakymus pamiršta padavėjai,
Pašokite ir jūs truputį, ponai,
O sąskaitas tegul apmoka vėjai!
Pr.:
Aš senas šlubas gatvės muzikantas,
Šokdinantis tarpuvarčių kates.
Profesorius šešėlių ir studentas,
Gal kas kaštoną skrybėlėn įmes?
2014 06 09, Nerijus Laurinavičius („Šerkšno tyla“).
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-06-17 10:13:28
pajutau nuotaiką
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-17 00:46:22
Man, aišku, ir vėl patiko, nes didelis turinys. (Galiu matyti netgi nebūtinai muzikantą, o žmogaus situaciją, tipą.)
Žodžiai tuo ir geri, kad kuria dvasią ir leidžia įsivaizduoti (pvz., bėga visi pametę galvas, slysta ant melodijų – taigi puiku visomis prasmėmis).
Muzikantui linksma? Pirmiausia, kalbama apie solistą – argi nesijaučia, kad jis ne tik muzikuoja vienas? Tai jo realybė.
Gal kam atrodo, kad jis maloniai kvanktelėjęs – to irgi yra; bet žmogus nieko iš pasaulio nenori, groja ir dainuoja visiems, o pirmiausia sau (kaip jaučia). Tai vėlgi jo realybė.
Būtent tokių, o ne kitokių žodžių dėka daina yra su jautria siela.
Ir, aišku, muzika. Papūgai Žakó labai pasisekė, jinai ir tarp žodžių, ir tarp natų tokia pat padauža, aiškiai reiškiasi, raito kilpas, tik ir žiūrėk, kad nenusilaužtų sprandelio. Greičiausiai ir gatvės žmogus turi savo melodiją, jinai ir pasakytų daugiau.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-06-16 11:24:33
Žavus kūrinėlis.