Pripratau pamatyti nutolstantį,
Nebaidyt, neturėt, nesisavinti.
Iš atokiai stebiu,
Nes begundyti kuo neturiu.
Aš — duksli figūra,
Geležinėmis kurpėmis avinti,
Užgyvenusi švokštesį vėjų
Ir iš karto visų keturių.
Aš — pamėklė būtųjų dienų,
Dėl svajonių gausybės pamišusi.
Smilksta, rūksta dagtis — 
Jau kadaise nelikę liepsnos.
Kaip žvaliai nueini.
Mintyse aš prašau: „Atsigrįžki!“
Tiek nedaug labdaros — 
Vieną žvilgsnį tiesiog paaukok.
Ne? Tai lauksiu rytoj,
Jau tikrai neturiu ką prarasti,
O atrast ką tikiuos?
Suaižytus vienatvės lukštus?
Vėl pajust gomury
Išganingą Komunijos kąsnį?
Ar išgirst juokelius
Apie vargetos dalią lėkštus?
Lai bus tavo valia.
Pasiruošus visiems atradimams,
Tik, prašau, nenueik
Be tos laukiamos žvilgsnio šviesos.
Kiek reikėjo drąsos,
Ilgesys kad išeitų be grimo
Pakelėj pelenais
Savo atgailą bert ant galvos?
Suprantu — tau tas pats.
Kam papildomi klausimai, rūpesčiai?
Driskių kiek įkyrių 
Per gyvenimą jau sutikai?
Gal todėl ir bijai
Net maldaujamas veidą atsukti,
Kad ant jo jau žymu
Neužgiję vienatvės raupsai?