Ryte gulėjau lovoj įstrižai,
Kažin kas pusryčiams, kur pietūs,
Šiaurė, vakarai.
Gulėjau taip, kol vėl sutemo,
Nespėjau (iš)nešti šiukšlių
Greta prie namo į dėžutę žalią,
Kur laidojo kaimyno vaikas
Gudriausią savo pelę.
Kaip kompasas pernakt sukiojaus,
Kol pabudau nuo balto tinko
Su šviestuvu tarp kojų.
Vietoje mamos dešrelių kvapą skleidė
Senas egzorcistas, jo rankoje
Įkaltas kryžius, o po kaklu –
Trys paukščių kojos (dvi atpažinau,
o trečia gal gaidžio).
Velnias – ką vėl prisidariau?
Senu šviestuvu senį nuvaikiau,
Žengiau nuo lubų laidoti kaimyno vištų.
Mama! Kiek kartų tau sakiau,
Kad stipriau pririštum!