Jos vėliavoj žalios spalvos nėra,
Galbūt per daug tada akims kartotųs,
Tiktai dangus, tik jūra mėlyna,
Juodas akmuo baltu sniegu apklotas.
 
O ji žalia, visa tarsi smaragdas,
Kaip brangakmenis prie Baltijos bangų,
Žemėlapy maža, tik šitaip dega
Drąsa, ramybe, rankų darbštumu.
 
Platūs laukai tarytum iššukuoti,
Be piktžolių, be plotų apleistų,
Ar pėsčias eisi, mašina važiuosi,
Lydės javai, miškai lieknų pušų.
 
Mieliau už viską mažos sodybėlės,
Jaukūs namai praeiviui atviri.
Prie kelio bėgs beržai, pražydę gėlės,
Švelni veja, šulinys su svirtimi.
 
Ką myli čia labiau, sunku man atsakyti...
Gal savo žemę, kalbą, laisvę, atmintį tėvų.
Tik noris dar sugrįžt, dar kartą pamatyti
Žalius laukus, bestūksančias pilis, kur taip gražu.