Tąnakt staiga pradingo pėdos
Ir klaikiai sukosi galva...
Miške suūbavo pelėda,
Nusirengė pušis kreiva
 
Ir braukė šiurkščią savo žievę
Šakom sugnybusi pečius.
Šaukiau, blaškiausi: „Mano Dieve,
Prikelk iš sapno, aš meldžiu!“
 
Bet tam miške dievų nebuvo –
Tik šiepės žvėrys alkani...
Kai kojos už šaknų užkliuvo,
Kažkas sušuko: „Kur eini!?“
 
Ir stvėrė už gerklės, ir smaugė,
Ir siurbė kraują – tai jutau...
Kol fėja, tartum balta slaugė,
Priėjo: „Argi skauda tau?“
 
Skaudėjo baisiai – linko keliai...
Vėl fėja ištarė švelni:
„Ak, paikas, varganas žmogeli,
Savam pasauly gyveni...“