Aš prašau, tu pabūk,
Mano vienišas artimas drauge,
Kol virš luoto žibės
Dar ryškiausia naktinė žvaigždė,
Kol užslinks sutema
Lyg klevus glamonėjančios ūkanos,
Supsis tyliai šešėliuos
Nutilus lemtinga diena.
Dar pabūk, kol kalbėsiu žvaigždėms,
O pavargusios rankos ilsėsis,
Pailsėję tau plaukus kedens,
O iš lūpų nedings šypsena,
Aš prašau, leisk man tyliai
Tavęs jau ilgėtis, nepraradus,
Nelaukus, kol tu vis dar čia.
..........................................
Aš prašau, tu pabūk,
Mano vienišas artimas drauge...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): Goda
Sukurta: 2014-06-14 12:00:54
Šiluma ir paguoda taip natūraliai plaukiančiose eilėse. Skaičiau kaip dainą, liekančią.
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2014-06-13 23:26:41
Apgaubėt šiluma draugą
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2014-06-13 20:20:38
gražiai išsakyta, nuoširdu...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-06-13 20:08:57
Atsidūriau kažkokioj ilgesingai malonioj erdvėj. Nors ir paprasta, bet gera. Ilgėtis dar nepraradus... Ir luotas su žvaigžde, ir ūkanos... turbūt niekada nepabostantys dalykai
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-06-13 18:57:25
Lyriška ir nuoširdu.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-06-13 17:12:00
Įtaigu, jautru.