Neįžiebsi prigesusių minčių neramių,
Dylančioj grandinėj neįpinsi nieko naujo –
Nepažadinsi sieloje miegančių jausmų,
Atminties reginiai saulėlydyje pradingo.

Susitaikei su ta mintimi – palik ją ramybėj
Ir su saulės spinduliu nebeieškok prasmės
Ten, kur jau seniai esi savus kelius tiesus,
Pagaliau, tavęs laikas nelauks ir nestovės?..

Gelmė išseko – ten liko kiaurymė tuščia,
Juk minčių pasaulis turi nubrėžtas ribas,
Neieškok ir paslapčių po dangaus žydryne,
Lai ieško dvasioje stipresnis, kurį visi supras.

Gal tik tiesmukai savąjį pasaulį atvėrei,
Todėl nebeuždengsi jokia stora skraiste,
Godžiai išgėrei iki dugno pripildytą taurę,
Bet viliesi pasiliksi mąstyme blaiviame...