Nekalbėkime – žodžiai visi pasibaigę,
kaip lietus iš dangaus tegu srūva jausmai,
mes nūnai tiktai saujoj buvimo belaikio,
iš kurio plūsta pilnis sodriausiais žiedais.

Būkim rytas, kurs prikelia žemę,
būkim vakaras, žingsniai blausių sutemų,
iš kurių mėnesiena vaiski nakčiai gema,
įsiplieskus ugnim viršum mūsų sapnų.

Būkim tylūs nakties išsipildymo menėj,
tą akimirką žengia į mus paslaptis,
kai atodūsiai mūsų šviesom suplevena
iš tenai, kur buvai, kur dar būsi ir kur tebesi.