Nubraukiu ašarą sūrią,
Paliečiu skruostą švelniai —
Į tave spindinčios akys žiūri,
Nors veidą vagoja upeliai?

Jie įspausti laiko tėkmės,
Paženklinti nykstančio kūno
Ir jausmų šaltiniai negaivūs,
Jie primena užakusį liūną.

O akyse jautrios sielos atšvaitai   
Spinduliuoja dangaus žydryne,
Tad nepasiklysi jų gelmėse, nors
Laiko tėkmėj žvilgsniai prigesę...

Tačiau jūs dar gyvos, žėruojat —
Nesunaikino gyvenimo vingiai —
Tik regėjimo lauke jau vėlyvos,
Tačiau atpažįstu, sutikus jas jaunystėj...