Įšalusi aušra vandens aky,
O ši akis, atrodo man, nustemba.
Kai mėlynam alyvų pakrašty
Atsargiai palietei tu mano ranką,
Grakščiai priklaupęs mostu mandagiu
Padėjai žiedą ant rasoto tako,
Tie pirštų žingsniai lyg sparnai drugių,
Kad net nuraust nespėjau, tiesą sakant.
Nuaidi paukščiai lyrinėm natom,
Ir vakarinės žaros oriai blėsta.
Aš, kiek pritūpus, siekiau žiedo to,
Kad tik arčiau galėčiau susiliesti.
Tik žiedlapių šilkinis kuždesys
Pavydo paskalas į tamsą pylė.
O virpanti aušra vandens aky
Iš geismo noko, rausdama nebyliai.