Lipk nuo kupros, diena, 
Pajutau įsiskaudusius raumenis,
Panešėjau tave
Tarp dviejų nuostabių šviesulių.
Iškinkyk ir paleisk,
Metas dulkes nuo kūno nuprausti.
Spinduliais pilnaties
Apsiklojus lyg mirus guliu.
Naktį vėl aš laisva —
Moters kūnas su marmuro oda.
Nugrimztu į sapnus,
Jau užmiršus, ką sunkiai nešiau.
Ritualai visi
Pakartojami lyg ir vienodai,
Bet našta vis menkyn — 
Gal žymėdama kelią barsčiau?
Mėnuo kyla, o aš
Sugrįžtu, kur pradėjau kelionę,
Tik nėra kaip surinkt,
Kas išslydo iš mano naštos.
Pliaukši rimbu diena
Ir keiksnoja, kas aš dykaduonė,
Kad mažiau ir mažiau
Panešėju aš ją ant kupros.
Ei, nekaltink manęs — 
Juk pati į sekundes trupėjai
Ir veržeis iš delnų
Ir iš glėbio rangeisi ištrūkt!
Atmintis ir sapnai
Likučius dar šiek tiek suturėjo,
Kad ir sunkiai nešiau,
Kaip norėčiau dar kartą prabust!
Bet lieku po nakties
Apsirėdžiusi marmuru šaltu,
Nė nesukrutu eit,
Kiek berėktų sustoję darbai.
Tai ne kerštas už tai,
Kad barei, išnaudojai nekaltą —
Gal per sunkiai nešiau
Ir džiaugiausi, ilsėjaus mažai?..