Mintimis gyvenu prie miško
ir kvėpuoju kvapais gaiviais,
tyloj stebiu, kaip rytmetį 
ankstyvas dangus pablykšta,
o aš gėriuosi pušų sakais.
Brendu pieva vėsia ir rasota,
pasiklystų ryto rūke tirštame,
skinu pirmąsias purienas ir
pasilieku žydinčiame laike,
Nes noriu sugauti saulės
spindulį švelnų, vos tik užklys
į mano delnus, aš prisėdu
ant vėsaus ir samanoto kelmo,
stebiu vėjo su medžiais žaidimus.
Girdžiu tylų ir švelnų ošimą,
paliečiu rasos lašą ant
nusvirusios liaunos šakos...

Nekaltinu savo likimo,
jog atskirta nuo gamtos gyvos.

Likimas skiria, likimas jungia,
o tu tik slenki jo pėdomis —
akis apgaubia ateities migla
ir nuplauki nežinios bangomis.