Kaitrioj saulėj miršta žibuoklės,
Tai supratusios per vėlai.
Ir vėl tau atneša duoklę
Galingi demonai ir angelai.

Kas nuskynė tuos mėlynus žiedus
Tarsi dangų, užkonservuotą leduos,
Parsinešę namo tą pavasario giedrą,
Nesuprato, kad jie iš skausmo dejuos.

Jų dejonė aprėpia mėnesius,
Kurie slinko ir tirpo laike.
O šiąnakt mėnulis kilti vėlinas,
Palikęs gėles su sutema klaikia.

Ant šalto sniego miršta žibuoklės,
Taip ir neišgyvenusios savo dalios.
O aš, aš kaip tas sapno vaiduoklis
Nerandu kelio sugįžt atgalios.