O gal aš pati šešėlis
To, kas yra, ir to, kas buvo?
Veržiasi lauk mano siela – kaip vėjas,
Bet jai trukdo grindys, sienos ir lubos.

Banga kartoja bangą pakrantėj,
Pėda atseka pėdą smėly.
Lakštingalos skausmo nieks nesupranta,
Nors, sako, į ją įsikūnija vėlės*.

Diena atseka naktį, o rytas
Seka pėdsakais dienos.
Vėjas seka debesį dar neprašvitus,
Nepamiršęs pasekt žvaigždės nei vienos.

Seku pėdomis ir aš – kaip šešėlis,
O gal kaip raibuliuojanti banga.
Švintant sapnai virtinėm išėjo,
Bet tai dar tikrai  ne pabaiga.

*Turėjau omenyje senąjį lietuvių tikėjimą, kad mirusių žmonių sielos įsikūnija į paukščius bei O. Wilde'o sukurtą istoriją „Lakštingala ir rožė“.